Языки

  • Lietuvių
  • English
  • Русский

Šiaurės Kaukazo „Čempėtųjų boinų" balandžių veislė

vertė Rolandas Kučinskas
2009-11-29 18:34


 

 

 

 

 Nikolajaus straipsnis   naudota:www.dave62.narod.ru

Vakarų ir Šiaurės – vakarų Irano veislių - „boini“ balandžiai, turintys ant kojų daugiau kaip 15 cm ilgio „čempes“, yra viena populiariausių veislių!

Esama dviejų balandininkystės centrų, tai – Chamadanas ir Tebrizas. Chamadanas yra vienas seniausiųjų pasaulio miestų, pirmoji Senosios Persijos sostinė, vienas besivystančios civilizacijos centrų, daugelio Persijos dinastijų tėvynė. Mūsų laikais Chamadanas yra Irano srities sostinė. Chamadano selekcininkai išveisė spalvotašonius, kurie dar vadinami salechais, ir spalvotauodegius „boinus“, pasižyminčius aštriais ir smailiais kuodais, būdingais daugumai Irano balandžių veislių. 
Tebrizo balandžiams būdingos tik švarios spalvos ir galva be kuodo. Irane tokie paukščiai vadinami „pa–pari“. Trečiajame mūsų eros amžiuje Tebrizas tapo Azerbaidžano sostine, viduramžiuose miestas pasiekė savo galios viršūnę, vėliau jo valdovai keitėsi labai greitai. Keliasdešimt metų Tebrizas buvo ir Rusijos imperijos dalis. Maždaug tuo pačiu metu į Šiaurės Kaukazą buvo atgabenti Persijos balandžiai. Jie paplito nuo Machačkalos iki Kubanės gyvenviečių ir žemutinio Dono. 
Išvestos šios pagrindinės balandžių linijos: Machačkalos, Budionovsko, Georgijevsko, Nevinomisko, Neftekumo, Mozdoksko, Sočio, Mineralovodsko, Armaviro. Persijos balandžiai buvo naudojami išvedant eilę Vladikaukazo, Tbilisio, Slaviansko prie Kubanės balandžių veislių, jų ypatingas skrydžio savybes vertino ir naudojo Vidurio Azijos balandžių veisėjai. 
Senieji Kaukazo balandžių augintojai pasakojo, kad Uzbekijos selekcininkai, išvesdami naują dvikuodžių „boinų“ balandžių veislę, vykdavo į Šiaurės Kaukazą, norėdami įsigyti įžymiųjų „boinų“ balandžių su didelėmis „čempėmis“, kurie versdamiesi „daro stulpą“. Iš tiesų nežiūrint į išorinius Kaukazo ir Azijos veislių skirtumus, vertinami ir išbrokuojami panašūs mušimo sparnais kriterijai. Iš šio pavyzdžio matyti sąveika tarp skirtingų regionų. Kaukazo balandžius naudodavo veisiant Azijos veisles, o Azijos veisles naudodavo kuriant Kaukazo balandžius trumpais snapais (Kaukazo, Armaviro, Labinco, Maikopo). Štai toks keitimasis balandžiais, žiniomis ir sugebėjimais. 
Per maždaug du – tris amžius Šiaurės Kaukaze trukusią evoliuciją „čempėtieji“ balandžiai įsitvirtino ir paplito. Jie laikomi tradicine pietinės Rusijos balandžių veisle. Chamadano ir Tebrizo „čempėtųjų“, kaip ir Šiaurės Kaukazo, balandžių spalva turi būti sodri, be trūkumų. Tai vienas svarbiausių šių balandžių atrankos kriterijų, spalva turi būti vieno tono, be baltų dėmių. 
„Čempėtieji“ balandžiai – tai viena seniausių „boinų“ veislės balandžių atmainų, juose matomas daugelio Persijos žinovų kartų darbas, juos išvedant praėjo tūkstančiai metų. Mes galime tik numanyti, kokį talentą ir kantrybę turėjo selekcininkai, kurdami pirmarūšį „boinų“ veislės balandį, kuris išsiskiria puikiu eksterjeru ir išskirtine skrydžio kokybe. Būtina gerai išmanyti genetiką, dominantinius ir recesyvinius požymius, kuriuos pastebėjo mūsų senieji kolegos iš Persijos. 
Tebrizo ir Chamadano veislių balandžiai gali išbūti ore iki 14 val., aukštikalnių ir švelnaus Vakarų Irano klimato sąlygomis. „Čempėtieji“ – tai balandžiai su pačiu stipriausiu mušimu sparnais buvusios Persijos Imperijos teritorijoje. Jų dažnas vertimasis per galvą garsiai mušant sparnais nepalieka abejingo nė vieno balandžių skrydžio mėgėjo. Nepamirškime ir mynimo kojomis bei kilimo stulpu, nes tai Persijos balandžių ypatumas. 
Remiantis pripažintais duomenimis, jau beveik tris šimtmečius „čempėtieji“ balandžiai gyvena Kaukaze, bet mes iki šiol juos vadiname „persais“ arba „minančiais kojomis“. Šie pavadinimai išliko iš mūsų tėvų, senelių ir prosenelių, gyvenusių Rusijos pietuose, auginusių šiuos balandžius ir perdavusių juos mums, laikų. Mums neišliko jokių rašytinių šaltinių, kad Kaukazo tautos augino „čempėtuosius“ ar apskritai „boinų veislės“ balandžius. Galbūt visi „čempėtieji“ atsirado šioje teritorijoje apsigyvenus kazokams bei persikėlėliams iš kitų regionų. Šiuo metu pačiomis pietiškiausiomis „čempėtųjų“ balandžių linijomis laikomos Dagestano linijos, pavyzdžiui, Agasijevsko. 
Azerbaidžane populiariausia vietinė veislė, išvesta Baku miesto balandžių augintojų, ir šiuo metu išgarsėjusi kaip Azerbaidžano Respublikos tautinis pasididžiavimas. Armėnijoje vietinės veislės, giminingos Baku ir Irano balandžiams plikomis kojomis, taip pat populiarios. Čia nėra nieko keista, nes Azerbaidžano, Armėnijos ir Irano balandžių augintojai kartu dirbo su šiomis veislėmis. 
Armėnija ir Azerbaidžanas nuo Persijos atsiskyrė tik 19–ame amžiuje. Bet „čempėtieji“ balandžiai, deja, tiek plačiai nepaplito, kaip ir kituose Irano regionuose, „čempėtųjų“ negalima vadinti populiariausiais balandžiais. Mano manymu, priežastis yra tokia: dauguma Irano, Azerbaidžano ir Armėnijos balandžių augintojų labiausiai vertina ilgą balandžių skrydį ir stiprų mušimą sparnais, kartais nekreipdami dėmesio į išorinius duomenis arba laikydami juos antraeiliais. O Irano vakaruose bei šiaurės vakaruose balandžiai buvo atrenkami ir pagal eksterjerą, ir pagal skrydžio kokybę, kad būtų užtikrinti tam tikri išoriniai paukščių duomenys. 
Tokį pat darbą su balandžiais be „čempių“ atliko ir Širazo bei Isfachano miestų balandžių veisėjai. Užkaukazėje „čempėtieji“ balandžiai laikomi, bet nėra tokie populiarūs kaip Šiaurės Kaukaze. Tikriausiai į Šiaurės Kaukazą jie buvo atvežti iš karto, kur selekciniu darbu užsiėmė vietinės ir persikėlusios tautos. Bendros veiklos rezultatas – didelė atmainų įvairovė su skirtingu kojų plunksnų ilgiu, skirtinga kūno forma ir sudėjimu, nevienodu galvos papuošimu, skirtingu plunksnų piešiniu bei skirtingomis skrydžio savybėmis, kurios, aišku, neprilygsta jų protėvių skrydžio savybėms, kurie skraidė 14 val. Tai priklauso nuo skirtingų klimato sąlygų, ilgo selekcinio darbo. Juk įsigydamas viena, prarandi kita. Keletą valandų trunkantis skrydis su kilimu į stulpą minant kojomis ore – nuostabus reginys, kurio neįmanoma papasakoti žodžiais. 
Palyginus su Irano balandžiais, Šiaurės Kaukazo balandžiai patyrė daug pokyčių. Smailaus kuodo atsisakyta, balandžiai turi aukštus ir plačius kuodus, pereinančius į karčius. Kai kuriems „boinams“ ir dekoratyviniams „čempėtiesiems“ būdingi tankūs antakiai. Per ilgus selekcijos metus kojų plunksnos tapo „teisingos“ formos, vadinamomis „lėkštėmis“. Tai reiškia, kad suglaustos balandžių kojų „čempės“ primena rato formą. Vanago plunksnos ir pagrindinės kojų plunksnos yra vienodo ilgio, sklandžiai pereinančios, brokuojami bet kokie tarpai, būdingi Irano balandžiams. 
Priklausomai nuo įvairių vietovių balandžių augintojų skonio ir teikiamos pirmenybės, „čempėtiesiems“ balandžiams buvo keliami įvairūs reikalavimai. Dėl to vieni balandininkai vertina Šiaurės Kaukazo balandžių aukštą, tvirtą kaktą, o kiti, atvirkščiai, vertina siaurą, pailgą galvą. Bet esama savybių, kurios vertinamos visuose balandžiuose – tai kojų plunksnų ilgis, spalva ir vertimosi mušant sparnais savybės. Balandžiai su lėkštės formos kojų plunksnomis, kas gali būti gražiau? „Čempės“- kaip antrieji sparnai. Kitų regionų balandžių augintojai kartais juos vadina ketursparniais, ir teisingai pastebėta, „čempės“ primena sparnus. Danguje „boinų“ veislės balandis sustojęs pradeda minti kojomis, lyg padėdamas sau išsilaikyti ore. 
Per šimtus metų Šiaurės Kaukazo balandžių augintojai pasiekė aukščiausių rezultatų: išvesta daug spalvinių variacijų – vienspalviai, šlakuoti, spalvotauodegiai, spalvotašoniai, baltagalviai. Dekoratyviniais ypatumais Šiaurės Kaukazo balandžiai žymiai lenkia Irano balandžius. Paskutiniais vystymosi metais Irano paukščių skrydžio trukmė sutrumpėjo, deja, 14 val. skrydžio jau nebėra. 
Trūkumu galima laikyti tai, kad selekcinis darbas buvo atliekamas norint pagerinti paukščių eksterjero ypatybes, juk Persijos balandžiai iš pat pradžios turėjo skrydžio savybes, vos tik buvo atvežti į Rusijos pietus. Dėl šios priežasties balandžių augintojai tam daug dėmesio neskyrė. Visiems žinoma, kad kažką vertinti pradedi tada, kai to netenki. Tik dabar, po daugelio metų, suprantame, kad reikia atlikti dviejų krypčių darbą – atrinkti pagal eksterjerą, pagal skrydžio trukmę ir savybę vartytis bei mušti sparnais. 
Laikymas voljere atima tai, kas buvo sukurta per tūkstančius metų ir tai atgaivinti labai sunku. Šalia „boinų“ veislės balandžių, kaip pagrindą naudojant Persijos ir Bucharos „čempėtuosius“, išvesti dekoratyviniai balandžiai su „čempėmis“, kurie paprastai laikomi dideliuose erdviuose voljeruose, jie nevarinėjami. Varinėjant dekoratyviniai balandžiai gali vartytis, bet šie gražūs ir švelnūs balandžiai sukurti išskirtinai tam, kad savo išvaizda džiugintų žmones patalpose, parodose, kaip ir daugelis kitų dekoratyvinių veislių. Dekoratyviniai labai skiriasi nuo „boinų“ balandžių išoriniais požymiais, jų plunksnos labiau papurusios, trumpomis kojomis, labiau išsivysčiusiais galvos papuošimais. Nuo „boinų“ juos atskirti visai lengva, bet jeigu nepatyrusiam žmogui įsigyjant balandį iškilo abejonių, geriau kreiptis į balandininką – žinovą. 
Šiuo metu Šiaurės Kaukazo balandininkai – entuziastai stengiasi atkurti balandžių veislių prarastas skraidymo savybes. Šiaurės Kaukazo „boinų“ veislės balandžiai, turintys puikią išvaizdą, skrydžio savybėmis nenusileidžia kitoms „boinų“ veislėms, o grožiu netgi pralenkia, o tai lemia genai. 

 

 

 

 

Šiaurės Kaukazo „boinų“ veislės balandžių su „čempėmis“ aprašymas:
 Išorė: stambūs, išdidūs, aukštomis kojomis, harmoningo sudėjimo. 
Galva: sausa, pailga, viršugalvis plokščias, patinų- grubesnis, patelių- švelnesnis, glotni arba kuoduota, kuodas kriauklės formos, nuo ausies ligi ausies, pereina į karčius.
Akys: spalvotauodegių, spalvotašonių, baltų ir baltagalvių– juodos. Sidabro (pilkos) arba žydros spalvos akys – pas vienspalvius ir šlakuotus. 
Akių apvadas: baltas, švelnus, 1-2 mm pločio. 
Snapas: baltas, nuo vidutinio iki ilgo (23-25 mm) dydžio, plonas arba sustorėjęs, galiukas šiek tiek lenktas, patinų storesnis nei patelių. 
Antsnapis ir posnapis: balti su kūno spalvos atspalviu. 
Vaškinė: glotni, balta, silpnai išsivysčiusi.
Kaklas: vidutinio ilgio, palaipsniui storėjantis prie krūtinės, be didelio išlenkimo. 
Krūtinė: plati, truputį išpūsta. 
Nugara: pečių srityje plati, lengvai nusileidžianti link uodegos. 
Kūnas: pailgas korpusas, šiek tiek nuolaidus, proporcingas ūgiui.
Sparnai: ilgi, glaudžiai prispausti, guli ant uodegos. Suglaudus sparną išryškėja 10-ta, 9-ta plunksnos virš nugaros. 
Uodega: suglausta, vidutinio pločio, susideda iš 12 –kos vairinių plunksnų. 
Kojos: ilgos, apaugusios tankiomis ir ilgomis,15 cm ir ilgesnėmis plunksnomis, yra ir vanago plunksnos (pentinai).
Plunksnų papuošimai: užpakalinis kuodas – aukštas, tankus, išskleistas. 

Plunksnos kokybė: glaudžios, tankios, su blizgiu atspalviu. Koteliai ploni, stangrūs, žvilgantys, su plačia vėduokle. 
Spalva ir piešinys: vienspalviai – raudoni, geltoni, juodi: margagalviai, margašoniai, su simetriškomis dėmelėmis. 
Spalvotauodegiai – juodauodegiai, geltonuodegiai, raudonuodegiai. 
Balti balandžiai su spalvota uodega. Galva, kaklas, korpusas ir kojų „čempės“ – švariai balti. Uodega, antuodegis, stimburys, pauodegys- sodrios spalvos, ryškūs ir žvilgantys. 
Spalvotašoniai – raudonšoniai, geltonšoniai, melsvašoniai, juodašoniai. Spalvotos sparnų plunksnos turi būti sodrios ir žvilgančios. 
Švariai baltas balandis su spalvota dėme ant sparno. Antrosios eilės plasnojamosios plunksnos ir likusios 2-3 pirmosios eilės plunksnos, o taip pat dengiančios sparno „pirštą“ plunksnos – spalvotos.
Baltagalviai – melsvi, balkšvi, kaviniai. Pagrindinės plunksnos – melsvos, balkšvos arba kavinės spalvos. 
Balti – galva, 7-9 simetriškos pirmosios eilės plasnojamosios plunksnos, uodegos stimburys, „čempės“, pauodegys, vairinės uodegos plunksnos. Spalvoti- kūnas, kaklas, antrosios eilės plasnojamosios sparno plunksnos nuo peties iki alkūnės ir likę pirmosios eilės plasnojamosios plunksnos. 

Skrydis ir vertimasis mušant sparnais: greitas, su „išėjimu į stulpą“, po kurio seka staigus vertimasis 5-10 kartų iš eilės su būdingu mušimu sparnais ir mynimu kojomis ore. Kiekvieną kartą balandžiai „daro stulpą“ individualiai arba po kelis būryje.  

Leistini trūkumai: 

Kuodas be karčių; sparnai be išryškėjusių 10-tos, 9-tos ir 8-tos plunksnų; gelsvi akių apvadai; rožinė akių spalva. 
Spalvotauodegių – spalvotos dėmės prie akių (ūsai); ne daugiau kaip 2 baltos plunksnos uodegoje; baltas uodegos stimburys; keletas spalvotų plunksnų ant korpuso.
Spalvotašonių - spalvotos dėmės prie akių (ūsai); simetriškas margumas ant sparnų (margi pečiai); ne daugiau kaip 2 spalvotos plunksnos uodegoje; spalvotos plunksnos ant šlaunų. 
Šlakuotųjų – asimetriškos dėmelės ant sparnų šonų.
Baltagalvių (Georgijevo) – sutrauktos baltos plasnojamosios plunksnos, sparne mažiau kaip 5 plasnojamosios plunksnos ir kitokia asimetrija, uodegoje ne daugiau kaip dvi spalvotos, simetriškos plunksnos, gelsvi akių apvadai, su kaklaraiščiu. 

Neleistini trūkumai: 

Trumpos kojos; retos ir trumpos kojų „čempių“ ir pentinų plunksnos; raudoni, geltoni akių apvadai; raudonos, geltonos akys; skirtingų spalvų akys; nuleisti sparnai.

Spalvotauodegių ir spalvotašonių – blyški piešinio spalva, žilumas, margumas vietoje baltų plunksnų.
Šlakuotųjų – baltos plunksnos uodegoje arba 10 baltų pirmosios eilės plasnojamųjų plunksnų.
Baltagalvių (Georgijevo) – galvos, sparnų, uodegos margumas; skirtingų spalvų akys; geltonos akys; tamsūs akių apvadai; baltos „kelnės“; visiškai melsvos „čempės; mažiau kaip 5 –ios pirmosios eilės plasnojamosios plunksnos; trumpesnės nei 60 mm „čempės“; siauras kreivas kuodas.

Nuotraukos iš N. ir I. Kišovų balandinės (Stavropolio kraštas, Mineraliniai Vandenys),
Mr. Bachmeno (Iranas, Chamadanas), Nikolajaus Čechlatovo (Rostovas prie Dono).
Už pateiktas nuotraukas dėkoju Mineralinių Vandenų, Neftekumsko ir Orienburgo balandžių augintojams.

Nikolajus ČECHLATOVAS