Languages

  • Lietuvių
  • English
  • Русский

Amerikos karo balandžiai

vertė Svaja L.
2009-04-26 20:06

naudota www.americainwwii.com

Karo karveliai Joe Razes

Įnirtingų mūšių metu, giliai priešų užnugaryje, amerikietiškieji karveliai nešiojo tas gyvenimo ir mirties žinias, kurių nebuvo galima perduoti radijo ir lauko telefonų pagalba.

Nepali Gurkhas kuopa ir britų karinės pajėgos buvo įvilioti į spąstus Hangmano kalvoje. Jie skynėsi sau kelią nuožmioje kovoje per didžiulę Monte Cassino atodangą Romos pietryčiuose 1944 metų pradžioje tik tam, kad būtų užblokuoti visa naikinančios Vokiečių ugnies. Įstrigę devynioms dienoms, jie neturėjo jokio ryšio su reguliariąja kariuomene. Amerikiečių bombonešiai mėtė jiems maistą ir vandenį, bet didžioji krovinio dalis pateko vokiečiams į rankas. Galų gale trys britų savanoriai išsiruošė link apsuptų vyrų trimis skirtingomis kryptimis. Kiekvienas iš jų nešėsi kelionmaišį su pašto karveliu (grįžtančiu namo). Vienas vyras buvo blokuotas artilerijos ugnies, kiti du prasiskverbė pro vokiečių linijas ir pasiekė savo tikslą. Visi trys vyrai paskubomis rašė raštelius apie kryptis, kuriomis ėjo ir siuntė į štabo būstinę karvelių pagalba. Tą naktį sąjungininkai artilerijos ugnimi apšaudė išsigelbėjimo trasą, kurią buvo nurodę žvalgai ir apsuptieji kariai paspruko į saugią vietą. Tuo tarpu karveliai ramiai sau ilsėjosi savo karvelidėje.

Pranešimų siuntimas pašto (t.y. grįžtančių namo) karvelių pagalba yra vienas iš seniausių ilgų nuotolių bendravimo būdų. Seniausias karvelių panaudojimas armijos tikslams dokumentuotas (patvirtintas) romėnų daugiau nei prieš 2000 metų. I-ojo Pasaulinio karo metu abi pusės nuolat naudojo karvelius kaip kurjerius. Armijos Generolo John Pershing-o pareikalavimu 1917 metais JAV ryšių tarnyba įsteigė karvelių paslaugų tarnybą.

Ryšiai tarpukaryje (tarp I ir II pasaulinių karų ) žymiai ištobulėjo, bet karveliai II-ojo pasaulinio karo metu vis dar buvo naudojami kaip papildoma ryšio priemonė nenumatytiems blogiausiems atvejams. Kur tiktai keliavo armija, laivynas pakrantės sargyba ar jūrų pėstininkai, kartu su jais keliavo ir karveliai. Jie turėjo „spalvingus“ vardus: Ledi Astor, Pipirinė galva, Šventasis vaiduoklis. Kiti buvo žinomi tik iš numerių.

Patrulių pernešti per priešo linijas, besivaikant informacijos, jie grįždavo su naujienomis apie priešo kariuomenės pajėgas ir išsidėstymą, ginklų pozicijas, laukiamas, artėjančias atakas, transporto judėjimo sąlygas ir kitą gyvybinę informaciją. Karveliai buvo vienintelė ryšio priemonė kai kuriems priešakiniams žvalgybos postams, kur dėl vietovės ar pernelyg arti esančios priešo linijos buvo neįmanoma nutiesti laido ar naudotis radiju. Nešami krepšiuose, po pažastimi ar po sargybinių krakmolytų marškinių antkrūtiniu, paukščiai buvo paleidžiami tiesiai į ugnį ir dauguma sugebėdavo prasmukti.

Karveliai gabeno savo žinutes mažytėse kapsulėse, pritvirtintose prie kojos, kol jų prižiūrėtojas nepradėjo tvirtinti didesnių kapsulių, didumo sulig cigaro tūbele, prie karvelio nugaros. Taip jie galėjo nešti didesnį krovinį, tokį, kaip žemėlapiai, nuotraukos ar detalūs pranešimai. Vos keli pranešimai-mažiau nei 1 procentas- buvo užkoduoti ir tik todėl, kad karveliai buvo tokie ypač patikimi, siekiant kelionės tikslo.

Kai 1941 metų gruodžio 7d. japonai atakavo Pearl Harborą, JAV kariuomenė jau buvo išplėtojusi ryšių eksploataciją. Ryšių tarnybos verbavo kvalifikuotus telefoninio ryšio specialistus iš telekomunikacijų pramonės, fotoreporterius iš kino kompanijų, ir karvelių prižiūrėtojus iš karvelių prižiūrėtojų mėgėjų asociacijų visoje šalyje.

Iki 1941 metų vasario atvykstantys kareiviai galėjo pranešti turintys bet kokią patirtį karvelių priežiūros srityje ir, greičiausiai, gaudavo tarnybą šioje sferoje. Tuo tarpu kariškiai vedė lenktyninių karvelių karvelidžių surašymą ir prašė jų savininkų registruoti savo karvelides galimam panaudojimui karo reikmėms. JAV kongresas svarstė įstatymą, draudžiantį medžiotojams šaudyti karvelius. 1942 metų sausio 9d. Ryšių tarnybos išleido šūkį, prašantį mėgėjų augintojų jaunų, bet kokios lyties sveikų paukščių. Kariuomenė siūlėsi pirkti paukščių po 5 dolerius už kiekvieną-pusė vidutinės turgaus kainos-bet tikėjosi gauti juos dovanų ar pasiskolinti. Amerikiečių lenktyninių karvelių sąjunga ir Tarptautinė amerikietiškųjų pašto karvelių prižiūrėtojų mėgėjų federacija padėjo pradėti kampaniją.

Spauda skyrė nesuskaičiuojamo ilgio stulpelius šioms pastangoms aprašyti. Straipsnis „Pralinksmėkite, žmonės, paukščiai taip pat gali būti komandiruoti“, pasirodęs 1941-ųjų sausio 6-os d.„Bruklino erelyje“ buvo tipinis linksmas ir nerūpestingas, bet kartu informatyvus straipsnis, išleistas visoje šalyje. Taip pat buvo daug pasakojimų apie patriotinius vietinių karvelių augintojų organizacijų veiksmus ir apie pavienius augintojus mėgėjus, kurie aukojo geriausius savo paukščius.

Neapsakoma dauguma karvelių augintojų klubų atsiliepė į kvietimą. Mėgėjai aukojo čempionų atžalas ir kartais netgi pačius čempionus. Kai kurie iš šių, prizus laiminčių paukščių, buvo laimėję lenktynes po 600 mylių į dieną. Paukščiai buvo dovanojami tūkstančiais. Vieną laivo siuntą iš Niujorko sudarė 52.000.

1943 metais kariuomenė įsigijo karvelių iš Elroy Hanacek iš Klivlendo, Ohajo valstijoje ir transportavo juos 800 mylių į Crowder stovyklą Misurio valstijoje. Po kelių dienų karvelis vardu Blackie (juodasis, juočkis) grįžo namo, įveikęs šėlstančią sniego pūgą. Elroy Hanacek nusprendė pasilikti jį sau. Kitoje spektro pusėje buvo karvelis vardu „ Afrikietiškoji pelėda“(afrikietiškais nakviša), kurį nugabeno laivu į fronto liniją. Vienas žmogus, kurį kareiviai vadino karvelių pionieriumi, aiškino, kad Afrikietškoji pelėda keliavo šiaip sau, savo malonumui. Jis negalėjo atsekti jo kelio per vietoves.

Iki 1943 metų spalio mėn. ryšių tarnybos turėjo pakankamai karvelių, kad išlaikytų savo karvelių veisimo programą. Visi pašto karveliai dalijasi Mėlynųjų uolų karvelių ar uolinių balandžių (Columbia livia) bendrais protėviais, bet dabartinis pašto karvelis yra daugelio rūpestingo veisimo ir dresavimo generacijų produktas. Karvelių priežiūros tarnyba parėmė veisimo bazių palikimą Fort Monmouth, New Džersy, Sam Houston-o forte, Teksase, Benning forte, Gruzijoje ir Crowder stovykloje, Misurio valstijoje. Jų tikslas buvo sukryžminti greičiausius, stipriausius paukščius su geriausią orientacinį instinktą turinčiais, kad gautų dar greitesnius ir stipresnius paukščius, kurie galėtų įveikti dar didesnius atstumus. Jei Pirmojo pasaulinio karo karveliai vieno skrydžio metu galėjo nuskristi apie 200 mylių, tai antrojo pasaulinio karo paukščiai lengvai galėjo padvigubinti šį atstumą ir kai kurie galėjo nuskristi net 600 mylių. Įveikdami trumpus nuotolius, šie paukščiai galėjo skristi 60 mylių per valandą greičiu, nors greitis nuo 35 iki 40 mylių/h buvo labiau tipiškas vidutinis greitis. Skridimas yra daug jėgų reikalaujantis darbas. Ilgo skridimo metu paukštis numesdavo nuo 2 iki 3 uncijų svorio- apie penktadalį savo 13-15 uncijų savo kūno svorio. Dėl šios priežasties buvo naudojami jaunesni paukščiai-nuo vienerių iki ketverių metų amžiaus.

Pageidaujamo žinių nešėjo apmokymas užtrukdavo apie 8 savaites nuo prasikalimo dienos. Paukštukas būdavo paimamas iš lizdo maždaug 4 savaičių amžiaus ir įdedamas į mobilią karvelidę. Likusias 2 ar 3 savaites karvelidė buvo nuolat vežiojama. Paukštis skraidė trumpus atstumus ryte, per patį vidurdienį ir vakare tam, kad įsimintų veisimvietę. Apie aštuntąją savaitę, kai paukštis įgydavo pakankamai ištvermės skristi valandą, jis buvo treniruojamas nuskristi 50-60 mylių, o vėliau dar toliau. Tada jis jau buvo laikomas tinkamu, pasiruošusiu nešti žinutes mūšio metu.

Fronte paukščio dresuotojai naudojo keletą gudrybių tam, kad priverstų paukščius išvystyti greitį. Vienas jų buvo neduoti maisto, kol negrįš namo. Alkis patvirtino esąs galinga motyvacija, bet pavydas ir lytiniai santykiai buvo dar stipresni. Kai karvelis pamatydavo savo patelę su kitu patinu, kuris buvo trumpam įnešamas į karvelidę prieš jam išskrendant, karvelio sugrįžimas garantuotai būdavo greitesnis.

Karvelių apgyvendinimas fronte buvo ketvirčio tonos mobili karvelidė, kurią būtų galima greitai pervežti, paprastai džipu. Aerobazės ir mažiau mobilios operacijos naudojo didesnius treilerius nei tie, kuriuos naudojo civiliai karvelių augintojai.

Karvelių paslaugų teikimas buvo to meto sėkmė. Britų Karališkosios oro pajėgos pabrėžė, kad kas septinto jų įgulos nario, išgelbėto po priverstinio nusileidimo į jūrą, gyvenimas priklausė nuo žinutės, išsiųstos karvelio pagalba. Girdint šiuos liudijimus, JAV kariuomenės oro pajėgos išplėtojo savo karvelių komunikacines galimybes. Ypatingų operacijų metu karveliai buvo įprasti bombonešių keleiviai.

Karui tebesitęsiant, kariuomenė nusprendė, kad jai labiau reikėtų panaudoti karvelius desantininkų operacijose. Ji turėjo ištobulintą liemenę – į perpetės raištį panašų keistą daiktą, kuris įgalino desantininką neštis karvelį ant krūtinės ar ant šono. Žemėje desantininkas galėjo prisitaikyti liemenę nešti karvelį ant savo nugaros. Pirmasis desantininkų karvelis buvo patinas vardu Griaustinio paukštis. Jis taip pat buvo pirmasis karvelis, atlikęs 10 šuolių iš lėktuvo ir gavęs porą miniatiūrinių sparnų iš pulkininko James Coutts Benning forto parašiutininkų mokyklos.

Vėliau kariuomenė sukūrė specialų narvą su parašiutu karveliams iš lėktuvo išmesti, kad aprūpintų izoliuotus būrius ryšio priemonėmis. Įrenginys taip pat buvo naudojamas išmesti tūkstančiams karvelių visoje šalyje 1944 metų birželio mėn. Normandijos invazijos metu. Prancūzų civiliai buvo prašomi atsiųsti atgal detalią informaciją apie vokiečių išsidėstymą ir kariuomenės judėjimą.

B-17 bombonešių įgulos išsiaiškino, kad nors jie ir turėjo dėvėti deguonies kaukes bei apšildomus kostiumus 20 tūkstančių pėdų aukštyje, karveliams nereikėjo jokių papildomų įtaisų. Netgi 35 tūkst. pėdų aukštyje prie minus 45˚C, paukščiai tiesiog tupėjo pusiau užmerktomis akimis, pašiaušę plunksnas prieš šaltį. Buvo sukurtos specialios išmetimo dėžės, kad apsaugoti paukščių sparnus nuo nuplėšimo, kai jie buvo paleidžiami iš lėktuvo ir pakliūdavo į sūkuriuotą srautą paskui greitai skrendantį lėktuvą. Jos atsidarydavo iš anksto numatytame aukštyje.

Karvelių dresuotojai greitai suprato, jog karveliai gali būti paleidžiami iš didelių aukščių, skrendantys 375 mylių/h greičiu be jokios apsaugos, nebent apsaugoti paprastu popieriniu pirkinių maišeliu. Krepšelis būdavo prapjaunamas per visą šoną, karvelis įkišamas pirma galva, po to tvarkingai apvyniojamas visas kūnas. Dresuotojui taip laikant krepšelį atrodydavo, jog jame „tik pora šviežių kiaulienos kepsnių tiesiai iš mėsinės“. Jis išmesdavo maišelį tiesiai į sūkuriuotą srautą. Greitai maišelis suplevėsuodavo išsiskleisdamas ir karvelis, prieš pasirinkdamas kelią namo, kildavo, skleisdamas sparnus, vėl nerdavo spirale žemyn iki kur kas patogesnio skrydžiui aukščio.

Viena problema mūšio zonose buvo ta, kad karvelius reikėjo nuolat tiekti ir kažkaip senus pakeisti naujais. Vieną kartą kai karvelidė su karveliais į frontą buvo vežama du ar tris kartus, paukščiai visai susipainiojo. Karvelis galėjo grįžti ne namo, o į vieną prieš tai buvusių vietovių, prieš rasdamas tikrą kelią ir taip uždelsdamas pristatyti žinią. Taigi, paukščiai veteranai buvo „išleidžiami į pensiją“ ir naudojami veisimo tikslais.

Kai kurie karveliai baigė gyvenimą kaip karo belaisviai - iš dalies laikinai. 1944 metų žiemą operiniu vardu pavadinta Lucia di Lammermoor buvo atgabenta į priešakines pozicijas. Paleista su ypač svarbiu pranešimu, ji užtruko kelyje. Tą naktį ji grįžo su nauja žinia:

Amerikiečių karinėms pajėgoms: Grąžiname jums jūsų karvelį ir tuo pačiu pranešame, kad maisto turime pakankamai.-Vokiečių karinės pajėgos.

Kiti karveliai pradingdavo mūšiuose nuolatos: pagaudavo vanagai, dėl atšiaurių oro sąlygų, dėl priešakinių linijų mūšių ar išgąsdinti sprogstančių artilerijos sviedinių ir šrapnelio. Kai kuriems vokiečių ir japonų kareiviams buvo išduoti šautuvai karveliams-laiškanešiams šaudyti. „Draugiška“ ugnis pasiglemždavo paukščius.

1944 metų birželį Italijoje, 92 iš Penktosios armijos kapralo Džimio Ginell-so paukščių skrido aukštai ir greitai, kol jis pats valė karvelidę. Staiga 12 priešo lėktuvų praskrido virš jų ir amerikiečių antiaviacinė ugnis užpildė dangų. „Aš fragmentiškai mačiau 8 ar 10 savo sužeistų paukščių, spirališkai, vėliau zigzagais besileidžiančių tarsi popieriaus skiautės žemės link...,“ raportavo Ginell-sas. „Tik 42 paukščiai grįžo, pasibaigus „šou“. Sekantį rytą keletas sužeistų buvo pakrikai išsimėtę. Tai buvo liūdnas atvejis, kai aš laidojau tuos karvelius, suguldydamas juos vienas prie kito tarsi gerus kareivius. Vėliau aš sulopiau tuo sužeistuosius, kurie sugrįžo.

Tamsiaplunksnis Juodasis Harrington-as buvo atiduotas Guadalcanal daliniui netoli tos vietos, kuri buvo praminta „Pirštine Gaudykle“, nes čia buvo nukritę daugybė bombų. 164-oji pėstininkų divizija pasiuntė Juočkį į štabo būstinę su žinute, detalizuojančia 300 japonų būrių poziciją. Skrendant Juočkis buvo sužeistas snaiperio ir įkrito į tankumyną, bet jam pavyko ištrūkti. Jis nunešė žinią, nežiūrint to, kad dalis jo kaklo ir krūtinės buvo atplyšę. Kai jam davė atsigerti, vanduo lašėjo iš krūtinės ir krito jam ant kojų; jis apsvaigęs klupinėjo. Prireikė daugybės dygsnių jo žaizdoms užsiūti. Jis buvo apdovanotas Majoro Generolo Aleksandro M. Patch-o, jaunesniojo medaliu ir Armijos spaudos tarnybos pakviestas į foto sesiją. Savo likusį gyvenimą Juočkis praleido poruodamasis su Madam Murphy ir kitomis patelėmis.

Pats žymiausias II-ojo pasaulinio karo karvelis buvo mėlynai languotas kareivis Džo (Joe). 1943 metų spalio 18-ąją amerikiečių pėstininkų diviziją pašaukė bombarduoti vokiečių okupuotą Colvi Vecchia Italijoje. Kai vokiečiai netikėtai atsitraukė, britų 56-asis pėstininkų būrys netikėtai įžygiavo į miestą prieš pat suplanuotą bombardavimą. Radio mėginimais nepavyko perduoti nė žodelio, kad atšaukti būrį. Kadangi laikas seko, „kareivis Džo“ buvo pasiųstas su gyvybiškai svarbia žinia nutraukti bombardavimą. Jis nukeliavo 20 mylių per 20 minučių ir atvyko kaip tik tuo metu, kai bombonešiai jau buvo pasiruošę pakilti, „Jei jis bent 5 minutes būtų pavėlavęs, pasakojimas būtų buvęs kitoks,“ pasakė vienas iš kareivių. Kareivis Džo buvo apdovanotas Dickin medaliu paties Londono lordo mero ir tai buvo aukščiausias britų apdovanojimas, kada nors įteiktas gyvūnui. Jis buvo vienintelis taip pagerbtas amerikiečių karvelis.

Karvelių priežiūros tarnyba vis tebeaugo karo metu. Savo klestėjimo aukščiausiame taške jis apėmė 150 pareigūnų, 3000 puskarininkių ir eilinių ir 54.000 karvelių. Nors personalas tesudarė tik 1/3 vieno procento kariuomenės, jis teikė gyvybiškai svarbias ir išsiskiriančias paslaugas. Greta pirmaujančių, žymiausių karvelių augintojų ir dresuotojų JAV, tarnyba išsiuntė apytikriai 30.000 žinučių užjūrin ir pritrenkiantys 96 procentai pasiekė kelionės tikslą. Kareiviai, kurie buvo priklausomi nuo šių žinučių, gerai žinojo karvelių vertę. „Mūsų vyrai pirmiausiai atkreipė dėmesį į paukščius“, raportavo leitenantas Charles A. Koestar. “Afrikoje, jei tik pavykdavo gauti vieną puodelį vandens, pirmiausiai iš jo atsigerdavo paukščiai. Štai kaip tai buvo.“

Kadangi ryšių technologijos po karo progresavo, karvelių paslaugų tarnyba atgyveno ir buvo išformuota 1957-aisiais. Dauguma paukščių buvo parduoti aukcionuose, bet apie du tuzinus žymių karvelių buvo padovanoti zoologijos sodams visoje šalyje. Po mirties daugelis jų buvo grąžinti kariuomenei. Ten padarydavo jų iškamšas ir išstatydavo parodose apie karą, jų laimėjimams ir daugeliui išgelbėtų gyvybių atminti.

 

Karveliai suvaidino didžiulį vaidmenį mūšių zonose visame pasaulyje, bet kai kuriose diskusijose apie Amerikos pastangas II-ajame pasauliniame kare apie juos net nebuvo užsiminta. Žinoma, tai pasakytina apie daugelį Amerikos žmonių, kurie tarnavo karo metu.

Kaip karvelių pionierius Kapralas Oliver Wendell Levi pasakė apie karvelius:

“ Neabejoju, kad dauguma jų gerų darbų yra pražiūrėta...kaip kad nepastebėta daug individualių kareivių žygdarbių...“


Joe Razes iš Kolumbijos, Merilendo,  praneša, kad kovoja su galingu užsidegimu nusipirkti ir turėti savo nuosavų karvelių. Šis straipsnis iš pradžių pasirodė2007 rugpjūčio leidinyje-Amerika II-jame pasauliniame kare.