Languages

  • Lietuvių
  • English
  • Русский

Armaviro boinų rūšies balandžiai

vertė: Svaja L.
2009-10-26 20:22

 

 

 

 N. Čechlatovas

Nikolajaus straipsnis apie Armaviro balandžius naudota:www.dave62.narod.ru

 

Rusijos pietuose , kur Urupos upė įteka į Kubanės upę, prie kurios krantų tvirtai prisišlieję stačios Stavropolio plynaaukštės tvirtovės sienos, išsidėstęs nuostabus miestas Armaviras

- vienas iš didžiausių ekonomikos ir kultūros centrų Kubanėje. Jo istorija prasidėjo 18 amžiaus pabaigoje, rusų – turkų karo ir Kaukazo prijungimo prie Rusijos laikotarpiu. Tuo metu Rusijos valstybės siena ėjo pagal Kubanės upę: išilgai jos buvo statomi įtvirtinimai, kūrėsi karinės gyvenvietės. 1793 metais nuo Dono į tvirtovę buvo perkelti kazokai su šeimomis. Dabartinės Senosios Stanicos (kazokų gyvenvietės) vietoje jie įkūrė Pročnokopskają, kuri vėliau buvo perkelta į naują vietą. 1839 metais kairiajame Kubanės krante priešais tvirtovę „Tvirtasis Apkasas“ apsigyveno 42 čerkesų šeimos. Šito pasekoje Armaviro gyventojų skaitlingumas sparčiai didėjo, kartu augo balandžių augintojų-profesionalų skaičius. Armaviro mieste buvo išveistos dvi puikios balandžių rūšys: Armaviro baltagalviai čempėtieji ir Armaviro trumpasnapiai čempėtieji. Rūšys iš tiesų buvo puikios, jų tikrojo grožio neperteiks joks fotografas ar operatorius, juos reikia pamatyti gyvai ir, pageidautina, atskirai nuo kitų rūšių. Šio porūšio balandžiai yra puikios, išdidžios laikysenos, aukšto „nutūpimo“, (stovėsenos), sodrios spalvos ir, žinoma, didžiulės kojų čempės, dėl kurių juos ir pavadino čempėtaisiais. Nors ir pavadinimai labai panašūs, iš tikrųjų tai yra dvi visiškai skirtingos veislės. Visų pirma baltagalviai turi ilgą snapą ir nepakartojamą piešinį - baltų ir spalvotų plunksnų derinį.

 Daugelių atvejų trumpasnapiai balandžiai yra vienspalviai, bet dekoratyvinėmis savybėmis nenusileidžia baltagalviams.
Maždaug 18-ame amžiuje iš Bokatos, Taškento, Samarkando ir Andižano į Kubanę patenka trumpasnapiai boini balandžiai su nežymiu plunksnuotumu ant kojų. Ir Armavire prasideda ilgas darbas, išvedant naujas trumpasnapių balandžių su didžiulėmis čempėmis rūšis. Lygiagrečiai su Armaviro balandžių augintojais, susidomėjimas atvežtiniais balandžiais išaugo ir Lapinsko mieste, kur buvo išvesta kita trumpasnapių balandžių linija, kuri nuo armavirinių balandžių skyrėsi snapo ilgiu, kūno apimtimi ir stovėsena. Trumpasnapiai balandžiai turi labai gražią galvos formą su stačia kakta, gražiomis akimis ir mažu storu snapu. Ir, žinoma, nė vieno abejingo nepaliks šių puikių paukščių tolygus ir grakštus skrydis. Balandžiai geba skraidyti pavieniui ir būriais.
Armaviro balandžių rūšims labiau būdingas mušimas su „išėjimu į stulpą“. Sistemingai treniruojant, šie paukščiai puikiai skraido ir muša sparnais. Mušimo savybės pasireiškia įvairiai: baltagalviams balandžiams mušimo veiksmai atsiranda laikotarpyje iki metų, trumpasnapiams- laikotarpyje iki trijų metų (vėlyvasis mušimas) ar anksčiau. Iki mušimo savybių įgavimo jaunikliai „sėdinėja“ ant uodegos ir kai pavyksta pirmieji persivertimai, tai pradeda bandyti „traukti į stulpą“. Trumpasnapių persivertimas staigesnis ir greitesnis, palyginus su baltagalvių. Siekiant gauti geresnius rezultatus varžybose, jauniems Armaviro balandžiams būtina pakirpti „čempes“, kurie gali siekti 20 ir daugiau centimetrų.
Baltagalviai balandžiai puikiai atrodo ore, jų baltos didžiosios plasnojančios plunksnos suteikia jiems papildomo žavesio. Mušimas ir skrydis yra labai panašūs į Šiaurės Kaukazo ilgasnapius „čempėtuosius“ ir tai - nieko keisto, nes rūšys tarpusavyje giminingos, tačiau jokiu būdu negalima jų supainioti. Armaviro balandžių augintojai išradinėjo ir užtvirtindavo šių balandžių rūšies charakteristikas net keletą šimtų metų. 17-ame amžiuje į Rusijos imperijos teritoriją pateko balandžiai su didelėmis „čempėmis“ ir skirtingais plunksnų piešiniais: šviesiais šonais, spalvotauodegiai, spalvotašoniai, vienspalviai ir kt. Baltagalvių Armaviro balandžių veislininkystė prasidėjo Stavropolio krašte, kur vietiniai balandžių augintojai kryžmino spalvotus balandžius su „spalvotašoniais“. Šio kryžminimo rezultate atsirado geltonai ir raudonai raibi balandžiai su didžiulėmis „čempėmis“ ir atskirais atvejais, baltomis galvomis. Armaviro balandžių augintojai labai susidomėjo šiais paukščiais ir jau 17 amžiaus pabaigoje buvo išvesti pirmieji Armaviro Baltagalviai dar su neužtvirtintais veislės požymiais, kurie ne visada persiduodavo palikuoniams. Armaviro balandžių augintojams dar prireikė dviejų šimtų metų šiam darbui užbaigti. Ir, kaip matome, jiems tai pavyko. Visi turėtų didžiuotis taip kruopščiai atliktu darbu, kurio dėka mums liko toks turtingas palikimas. Kita vertus didžioji Armaviro balandžių, kaip ir kitų Šiaurės Kaukazo veislių, dalis yra laikomi voljeruose, be skrydžių laisvėje, ir kartais, būdami uždaryti dešimtimis metų, skraidymo įgūdžius balandžiai gali vėl atgauti tik trečioje ar ketvirtoje kartoje. Elitinės rūšies paukščiai reikalauja iš savo augintojų kantrybės ir darbo.
Armaviro „čempėtieji“ ilgasnapiai baltagalviai. Didelį indėlį, išvedant ir populiarinant šią boinų balandžių rūšį, įnešė B. Gavrilovas, J.Zacharovas, A. Sukmanovas, S. Vartanovas, N. Slivko, A. Rusnak, V. Klimenko. Šie Armaviro balandžių augintojai padėjo šiai veislei tapti tokiai, kokią mes ją matome dabar. Jie atstatė veislės skaitlingumą pokario metais ir žinoma, dėka jų Armaviro „čempietieji“ baltagalviai keletą dešimtmečių atgal įėjo į visus tarptautinius balandžių veislininkystės katalogus. Didelį populiarumą atnešė karvelių paroda Brno, kur Kubanės balandžių augintojai demonstravo rusiškąją boinų rūšies balandžių rūšį..

Šiaurės Kaukaze baltagalvius balandžius vadina „lysakami“(neversta, nes mes vadiname baltagalvis, rudgalvis, raudongalvis). Ir tai nepriklauso nuo to ar yra ant galvos plunksnų papuošimai, ar ne. „Lysakami“ vadinami dėl to, kad jų galvos baltos, o, atsižvelgiant į karvelio spalvą, tik pridedama: “raudongalvis“, geltongalvis“. Lygiai taip kazokai vadina arklius su balta juosta ant galvos ir baltomis kojomis. Armaviro baltagalviai- išdidūs, proporcingai sudėti, stiprūs paukščiai. Galva maža, šiek tiek ištempta su plokščiu viršugalviu, lygi ar kriauklės formos kuodu nuo ausies iki ausies, pereinančiu į „gryvą“. Kuodo spalva iš abiejų pusių sutampa su paukščio spalva. Akys, kaip ir daugumos baltagalvių karvelių, juodos, vokai-balti. Snapas – baltos spalvos (24mm +-2mm), plonas ir ilgas, gale šiek tiek lenktas, vaškinė plėnelė beveik neišvystyta, balta ir lygi. Kaklas-vidutinio ilgio, su lengvu išlinkiu. Krūtinė –vidutinio pločio, šiek tiek išpūsta. Nugara pečių linijoj plati, ilga, lengvai nusklembta link uodegos. Korpusas prailgintas, proporcingas ūgiui. Sparnai ilgi, stipriai prispausti prie šonų, susieina ties uodegos galiuku ir laikosi ant jo. Uodega suglausta, susidedanti iš 12 plačių „vairinių“ plunksnų. Kojos tankiai apaugusios, su tiesiomis, ilgomis plunksnomis ir pentinais. „Čempės“ turi būti be praretėjimų ir turėti apverstos lėkštės formą. Plunksnos tankios, su blizgančiu atspalviu. Plunksnų smaigai (šerdys)-ploni, tvirti. Plati vėduoklė. Spalvotosios plunksnos turi būti sodrių tonų, tačiau ties kiekviena briauna plunksna turi patamsėjimą, kuris suteikia žvynuotumo įspūdį. Šonuose matyti susikertančios plunksnos, tarsi ploni plaukai. Tai yra tikras Armaviro baltagalvių balandžių veislės požymis, kilmingo kraujo ženklas.
Plunksnų piešinys: balandžiai spalvoti, baltomis galvomis (15-20mm), baltos 7-10 plasnojamosios pirmos eilės plunksnos, kojų čempės ir uodegos stimburys. Pagrindinės paukščių plunksnų spalvos-raudona ir geltona, tačiau dar iki karo pasitaikydavo reti egzemplioriai „degėsių“, tai yra, juodos su įrūdžiu spalvos; taip pat pilkos (žvirblių pilkumo) spalvos. Degėsių spalvos paukščiai paprastai būna sodrios, labai tamsiai juodos spalvos ir puikiai atrodo.
Jauni balandžių augintojai iš nežinojimo gali netgi išbrokuoti tokias nestandartines spalvas. Tačiau šito daryti nieku gyvu nereikia, nes tai yra puiki, labai vertinga selekcinė medžiaga. Iš pilkų, kaip sakoma Kaukaze, pelės pilkumo paukščių galima išgauti bet kokią (degėsių, pilką, raudoną, geltoną) norimą spalvą. Tereikia žinoti, su kuo poruoti. Pilkus tinka poruoti su geltonos, degėsių spalvos paukščiais. Mažiau patartina maišyti su raudona spalva.
Degėsių spalvos paukščius galima poruoti su visais. Armaviro karveliai yra įdomūs tuo, kad visada galima išgauti sodrią spalvą, kuodas visada išskleistas, „pempėkuodžiai“ negalimi. Taip pat būtina išsiaiškinti, kokias savybes galima leisti, o kokias reikia išbrokuoti. Leistinos savybės: ne per aukštas kuodas, nepereinantis į gryvą; plasnojamosios pirmos eilės plunksnų - nuo 5 iki 7. Egzistuoja asimetrija: nevienodas baltų plunksnų skaičius dešiniajame ir kairiajame sparnuose. Uodegoje - viena arba dvi baltos plunksnos, tačiau tik kraštuose; vokai yra geltonos spalvos, akys pilkos, nuožulnus galvos nusklembtumas (žemiau 30mm) ir nedidelis kaklaraištis, baltas pilvelis (uodegikaulio srityje)– 60 mm, iš nugaros pusės, ir iki keturių baltų plunksnų pauodegyje. Kuodas yra baltas iš galvos pusės. Šakutės uodegos šonuose niekada nebuvo brokuojami Armavire; tokius balandžius vadindavo dešimtplunksniais. Dažniausiai šakutės pastebimos pas patinėlius. Sparnuose tarp plasnojamųjų plunksnų baltų turi būti ne mažiau kaip 7, bet ne daugiau kaip 10. Jeigu balandžiai turi daugiau nei 10 baltų plunksnų sparnuose, tai dažniausiai alkūnė bus neuždengta, persimatys balta spalva ant balandžio šonų (sparnų). Be to gali nebūti ir didelio balto ir plataus antuodegio, pakanka ir kelių baltų plunksnų. Paukščiams be balto antuodegio būdinga jauniklius išperėti molinos (grikinės) spalvos, kurie pagal standartus yra brokuojami. Pasitaiko, kad su metais balandžiams ant sparnų atsiranda šlakeliai, arba žilė žemiau nurėžimo(galvos užpjovimo) linijos, kuri nusileidžia iki 30mm žemiau. Tai retas reiškinys ir tokie paukščiai brokuojami. Plunksnų spalvų linija galvos srityje turi būti lygi ir tiksli, tarsi nupiešta. Jos aukštis, laikantis standartų, matuojamas labai lengvai. Balandžio galva palenkiama žemyn prie kaklo ir „užpjovimo“linija neturi būti žemiau snapo ilgio, kitaip balandis brokuojamas. Kuo aukščiau „užpjovimo“ linija, tuo geriau. Tačiau tai nereiškia, kad galva turi būti balta, kaip vienuolio kepurėlė. „Užpjovimas“ turi apimti galvelę ir nusitęsti po snapu. Neleidžiama: galvos, uodegos, sparnų margumas, skirtingos, ar kitokių spalvų akys, nei juodos ir pilkos. Nėra leidžiama kitokia vokų spalva, nei balta ar švelniai geltona; vidutinio, didesnio ar mažesnio ilgio snapas, nei nurodyta duotajame standarte. Neleidžiamos „baltos kelnės“, visiškai raudonos „čempės“ , ar bent didžioji jų pusė. Uodegoje - trys baltos plunksnos arba viena, daugiau iškilusi virš kitų pačiame uodegos viduryje; „čempės“ ir pentinai mažesni, nei šeši centimetrai. Iki keturiasdešimtųjų metų pirmavo veislė be kuodo, vėliau buvo išvesta kuoduotoji Armaviro baltagalvių „čempėtuojų“ linija. Kuoduotieji ir be kuodų balandžiai- atrodo tarsi dvi skirtingos veislės; jos tokios panašios ir tokios skirtingos. Kuodas patraukia dėmesį ir puikiai dera su didelėmis kojų čempėmis. Balandžiai be kuodų (karūnų), atvirkščiai, akcentuojama siaura ir grakšti galva su ilgu ir plonu snapu ir gražiu sportišku korpusu. Viskas priklauso nuo skonio, kokiai išvaizdai teikti pirmenybę. Rūšis sunkiai veisiama, nes labai sunku išgauti tokiu idealiu plunksnų raštu pasidabinusius karvelius. Paukščiai itin gražūs tiek balandinėje, tiek danguje. Dėka tokios išdidžios ir puikios išvaizdos Armavimo balandžius žino ne tik Šiaurės Kaukaze ir visoje Rusijos teritorijoje, bet ir tolimame užsienyje, kur galima rasti tokių balandžių žinovų ir jų grožio gerbėjų.
Armaviro trumpasnapiai čempėtieji

Aštuonioliktame amžiuje šiuolaikinių Kubanės trumpasnapių balandžių protėviai į Armaviro apylinkes buvo atvežti iš vidurinės Azijos. Atvežtieji turėjo varpelio formos plunksnuotumo kojas, rečiau kardelio formos. Nuo 18 iki 20 amžiaus balandžiai vystėsi, tobulėjo; balandžių augintojams pavyko išvesti visiškai naują, neįprastą Armaviro trumpasnapių „čempėtųjų“ veislę. Buvo sukurtas standartas, buvo aprašyti šios veislės paukščių skrydžio kokybės reikalavimai. Šie balandžiai sėkmingai suderino savyje dekoratyvines ir gražiam skrydžiui charakteringas savybes. 20 amžiaus pradžioje Kubanėje buvo labai daug balandžių: juos laikė beveik kiekviename kieme ir, žinoma, visus balandžius gainiojo. Balandžių augintojai taikė griežčiausią atranką, per sezoną išbrokuodami keletą dešimčių paukščių. Kaip atsimena vyresni amžiaus balandžių augintojai:“ Būdavo, pagainioja ryte prieš pamokas ir eini į mokyklą...Grįžti, o balandžiai tebeskraido ir tebemuša sparnais“. Vis dėlto Didžiojo tėvynės karo metais didelis šios veislės atstovų skaičius žuvo. Fašistai užmušdavo balandžius ir jų šeimininkus, kurie paslapčiomis laikė paukščius okupuotoje teritorijoje ir dalinosi paskutiniu duonos trupiniu su sparnuotaisiais savo draugais. Kai kuriems balandžių augintojams pavyko paslėpti balandžius ir jie išgyveno iki karo pabaigos. Kitų namuose atrasdavo draudžiamus laikyti paukščius ir juos iššaudydavo. Armaviro žmonės stojo ginti savo šalies, savo gimtojo miesto. Armavire 1941 metų liepą buvo suformuota 50-toji ypatingoji kavalerijos divizija, vėliau gavusi 3-čiosios gvardiečių L.Dovatoro vardo divizijos vardą ir tūkstančiai miesto gyventojų išėjo į frontą. Link miesto veržėsi 3-iojo fašistų tankų korpuso pajėgos. Armavirą gynė pirmojo atskirojo zenitinio šaulių bataliono kariai, trys atskirieji zenitiniai artilerijos divizionai ir geležinkelininkų savanoriškas liaudies batalijonas. Miestą negailestingai bombardavo. Gynėjai didvyriškai kovėsi, vokiečiai prarado apie batalioną tankų ir du pėstininkų batalionus, bet 1942-tųjų rugpjūčio 8 dieną Armaviras buvo užimtas fašistų. Paskutinis miestą paliko naikintojų batalionas, prie jų prisijungė daug gyventojų. Šis batalionas tapo Armaviro partizanų būrio branduoliu, kuris didvyriškai kariavo priešo užnugaryje. Būriui vadovavo G.M. Kaduškinas ir A.A. Vasiljevas. 

Mieste prasidėjo žiaurios okupacijos dienos. Per pusmetį mieste buvo sušaudyta 6680 taikių gyventojų. 1943-jųjų sausio 23-jąją Armaviras buvo išvaduotas iš vokiškųjų fašistų užkariautojų 11-jojo gvardiečių šaulių korpuso karių. Armaviro žmonės kovėsi įvairiuose frontuose, tačiau ne visi grįžo į gimtąjį miestą, šimtai krito drąsiųjų mirtimi, gindami savo šalį. Ir dėka tokių drąsių žmonių, ši neįkainojama balandžių rūšis, nors ir retai sutinkama, išliko iki mūsų laikų. Laikant trumpasnapius „čempėtuosius“, buvo reikalingi maitintojai. Jiems tinka bet kuri veislė, turinti ilgą snapą. Maitintojai maitino trumpasnapių balandžių vaikus, o trumpasnapiai- ilgasnapių vaikus. Trumpasnapiai būtinai turi maitinti jauniklius: nesvarbu, savus ar svetimus. Trumpasnapiai balandžiai gali maitinti savo jauniklius iki 10 dienų, bet ne ilgiau. Vėlesniu periodu, kai paukštelis vis daugiau juda ir visą laiką prašo maisto, tėvams ypač sunku fiksuoti paukštelio galvą, nes ir tėvų ir vaikų snapai yra labai stori ir trumpi. Ir dažniausiai visas maistas išbyra į lizdą, o balandžių jauniklis lieka alkanas ir žūsta. Dažniausiai balandžių augintojai iškart sukeičia Armaviro balandžių kiaušinius su maitintojų kiaušiniais, taip gaudami puikius rezultatus. Armaviro trumpasnapių eksterjeras tobulėja metams bėgant. Metams bėgant, galva įgauna tikslią formą, snapas trumpėja, vokai praplatėja, patinėliams po apatine snapo dalimi užauga barzdelė . Armaviro trumpasnapiai turi keletą savybių, kurios skiria juos nuo kitų boinų trumpasnapių balandžių rūšių. Pirmiausia tai-trumpesnis, bukas kaip papūgos liežuvėlis. Kol trumpasnapių jaunikliai dar nekeitę plunksnų, jų visi duomenys dar vaikiški. Po „šėrimosi“(plunksnų keitimo), jie tampa suaugusiais balandžiais, pradeda burkuoti, atsiranda lyties požymių. Vaikiškas snapas mažėja, o kur tilpti liežuviui? Juk jis auga. Atsakymas aiškus: karvelis jį nukanda. Labinsko miesto balandžiai šito nedaro, nes jų snapas truputėlį ilgesnis ir jiems nereikia to daryti. Taip pat yra ir su uzbekiškaisiais balandžiais.Turmanų“ liežuvėlis nėra bukas, todėl visada galėsite atskirti grynakraujį Armaviro „boinų“ balandį. Be to, šių balandžiai aukštų kojų ir jie yra vidutinio sudėjimo.

„Mušti“ Armaviro balandis pradeda vėlai: laikotarpiu nuo 1–rių iki 3 metų. Metų balandis gali tik „sėdinėti“ ant uodegos ir „daryti laivelius“. Tačiau būdamas dvejų ar trejų metų gali parodyti tikrą Kaukazo boinų veislės balandžio mušimą ir skrydį. Armaviro balandžio skrydis ypač gražus. Juos vaikyti geriausia mažu pulkeliu, keletą geriausių paukščių priimta švystelėti į dangų iš rankų. Balandžiai staigiai versdamiesi daro „ stulpą“. Atskirais atvejais, kai kurie pereina į tolygų horizontalų skrydį, po kurio vėl ima mušti sparnais ir viskas kartojasi iš naujo. Pakilę į maksimalų aukštį, balandžiai verčiasi ir mūša sparnais rečiau, tausoja jėgas. Juk puikiai treniruoti paukščiai geba skraidyti po keletą valandų ir, iki valios paskraidę, pradeda leistis žemyn. Dar keletą kartų leisdamiesi dar keletą kartų daro „stulpą“.
Armaviro trumpasnapis balandžiai yra vidutinio dydžio, stiprus, turintis tiesų korpusą, šiek tiek palinkusį į priekį; harmoningai sudėtas, išdidžios laikysenos, aukštų kojų(aukštos stovėsenos), kaip ir dauguma „čempėtųjų“ boinų. Galva apvali, lygi su plačia stačia kakta. Pasitaiko ir leidžiami atvejai su kuodu nuo ausies iki ausies. Akys išsprogę, baltų balandžių-juodos, visų kitų – sidabriškos. Vokai balti, platūs iki 1-2mm. Snapas trumpas (12-14mm), storas, baltas, nežymiai, buku kampu nulenktas žemyn. Kuo trumpesnis snapas, tuo vertingesnis balandis. Vaškinė plėnelė menkai išvystyta, balta, lygi. Liežuvėlis pritrumpintas ir bukas. Kaklas trumpas, tolygiai pereinantis į krūtinę ir šiek tiek ištemptas į priekį. Ramybės būsenoje balandžiai šiek tiek įtraukia kaklą, kas suteikia šiek tiek pasipūtusią išvaizdą. Krūtinė plati, šiek tiek išpūsta. Ties pečiais nugara plati ir ilga, lengvai žemėjanti link uodegos. Sparnai ilgi, stipriai prispausti, susieina ties uodegos galiuku ir laikosi ant jo. Uodega suglausta, susidedanti iš 12 plačių „vairinių“ plunksnų. Kojos tankiai apaugusios, su tiesiomis, ilgomis plunksnomis ir pentinais. „Čempės“ turi būti be praretėjimų ir turėti apverstos lėkštės formą, kuo čempės ilgesnės tuo geriau, Čempės ir pentinai nuo kūno eina išvien, čempių ilgis gali būti ilgesnės nei 15 cm. Minimas kojomis- būdingas šios rūšies balandžiams. Apsiplunksnavimas vienodai tankus, su žaliu, ar rausvu atspalviu krūtinės, ar sparnų srityje.
Leidžiama ; viršutinė galvos dalis truputi plokščia, maža snapo vaškinė, tamsios akys pas šviesios spalvos balandžius, šviesios pas baltus, vokai šviesiai pilkos spalvos, snapas pilkas, arba raginės spalvos, bet trumpas. Kakta staigaus, stataus žemėjimo..Čempės ne trumpesnės kaip 8 cm. Siauras ir žemas kuodas nepereinantis į gryvą , čempėse iki 4 baltų plunksnų.Neleistina: siaura ir ilgoka galva, skirtingos balandžio akys (viena akis tamsi, kita šviesi, geltona, raudona). Brokuojami balandžiai geltonų ir raudonų akių, arba raudonais akių vokais, geltoni vokai leistini. Netinkami balandžiai su mažomis kojų čempėmis, mažesnėmis nei 6 cm ilgio ir neleidžiama su retomis ant kojų į visas puses styrančiomis plunksnomis. Neleidžiamas plonas ir tiesus snapas „adatos formos“. Brokuojami juodasnapiai , žemos stovėsenos, tai pat jei spalvotus balandžius čempėse daugiau nei 4 baltos plunksnos.
Yra keletas spalvų šios rūšies balandžių:mėlyni, balkšvi, kavos spalvos (bulanai),geltoni, raudoni, daugeli spalvų šokoladinio atspalvio, balti juodi ..Tai pat sutinkamos su baltos spalvos taškeliais ant galvos ir žandų. Keletas dešimčių metų atgal tokių su taškeliais , būdavo sutinkama tik juodos ir mėlynos spalvos. Dabartiniais laikais Armaviro balandininkai išveisė ir šokoladinės spalvos. Yra dar vienas pasitaikantis bruožas, kad juodos spalvos jauniklio snapas būna juodas, o pakeitus plunksnas (persišėrus), pasikeičia snapo spalva ir tampa raginės spalvos, o pradėjus maitinti jau savo jaunikliu snapas tampa baltos spalvos. Armaviro trumpasnapiai balandžiai išskirtinai nei raibagalviai ar raibašoniai, būna vienos spalvos ir tokiais lieka visa gyvenimą. Raibieji gi, šviesėja kiekvieno šėrimosi metu ir raibagalviams į senatvę gali atsirasti simetriški taškai (lasai) ant skruostų (žandų). Baltos spalvos balandžiams kartais būna spalvota dėme ant sprando, tokie balandžiai nebrokuojami. Seni Armaviro balandininkai juo pavadino,,Labunsais“, nors vis tiktai, jie tokie pat Armaviro trumpasnapiai. Neįkainuojama indelį šios veislės veisime įdėjo tokie balandininkai kaip B. Gavrilovas, A. Sukmanovas, B. Davydovas ir aišku A. Bespalovas.
Autorius straipsnio ir nuotraukų Nikolajus Čeklatovas
Piešinys Aleksandro Pelicho