Languages

  • Lietuvių
  • English
  • Русский

Bebaimiai balandžiai

naudota The Intrepid Pigeoneers / vertė Svaja L.
2009-05-05 21:37

Bebaimiai balandžiai
Alan Bellows, 2007 liepos 18-oji

 
 

1918-ųjų spalio mėnesį I-asis pasaulinis karas pamažu artėjo prie pabaigos šiaurės rytų Prancūzijoje Argone miške. Po truputį daugiau kaip vienas milijonas sąjungininkų karių lėtai, bet atkakliai vadavo Europą iš vokiečių okupacijos, neišvengdami didelių nuostolių abiejose pusėse. Ypač didelius nuostolius patyrė amerikiečių artilerijos divizionas, kuris buvo giliai įsiveržęs į priešo teritoriją, palikdamas ten 550 apsuptų ir atkirstų nuo ryšio kareivių. Ištisomis dienomis vyrai narsiai atremdavo priešų atakas- artilerijos kulkų krušą, bet greitai nykstančios jėgos bei maisto, ginklų, medikamentų ištekliai vedė į beviltišką situaciją.
Likęs be jokios alternatyvos, JAV kariuomenės ryšių tarnybos narys vardu Cher Ami (Cher Ami- mano draugas- išvertus iš prancūzų kalbos) gavo pavojingą užduotį skubiai prasmukti pro priešo pajėgas su žinia sąjungininkų vadams. Paskubomis parašytas raštelis mandagiai reikalavo štabo būstinės padidinti aprūpinimą ištekliais, tuo tarpu mažinant aprūpinimą naujausiu šrapneliu. Kai Cher Ami išsiveržė iš miško, priešo ugnis sužeidė jam krūtinę ir bjauriai sužalojo koją, bet, nepaisant to, jis sugebėjo prasiveržti skersai dvidešimt penkias mylias iki vadovų pašto skyriaus ir pristatyti siuntinį. Todėl ne vietoje atsiradęs artilerijos divizionas galų gale buvo išgelbėtas.
Cher Ami buvo apdovanotas Prancūzijos Karo kryžiumi už didvyriškumą, tačiau dėl turėtų žaizdų jis ilgai neišgyveno. Po keleto mėnesių palaikai buvo sudėti į dėžę ir išsiųsti į Smithsonian institutą Vašingtone, kur buvo padaryta jo iškamša ir išstatyta parodoje. Cher Ami, amerikiečių karo didvyris, buvo pašto karvelis.
Nors jų darbo metodai yra gana mįslingi ir nesuprantami, pašto karveliai, tokie kaip Cher Ami, įgyja nuostabų gebėjimą grįžti į karvelidę iš labai toli, per šimtus mylių besitęsiančią nepažįstamą teritoriją. Per amžius žmonija krovėsi kapitalą dėl šių karvelių savybių, laikydami juos gyvenamojoje aplinkoje, paskui paleisdami plunksnuotuosius žinučių nešėjus ten, kur bet kam galėjo prireikti išsiųsti atgal svarbią informaciją. 
Šiandien pašto karveliai daugiausiai yra kolekcininkų turtas, bet ligi 1950-ųjų jie sudarė reikšmingą pasaulio ryšių tinklo dalį. Daugiau nei prieš tris tūkstančius metų senovės egiptiečiai ir persai pastebėjo karvelių tendenciją parskristi atgal namo po to, kai jie buvo išgabenami. Sumanūs karvelių augintojai pradėjo lavinti šią savybę.

 

Kilnojamoji I-jo pasaulinio karo karvelidė 

Kad užtikrinti, jog tik labiausiai įgudę pašto karveliai sudarytų veisyklų išteklius, paukščiai būdavo patalpinami į uždaromus krepšius ir vežami į vis labiau atokesnes vietoves. Tie, kurie sugrįždavo, turėdavo galimybę poruotis; tuo tarpu tie, kurie pamesdavo kelią, būdavo paliekami likimo valiai. Per keletą tuzinų generacijų atrankos būdu veisiami paukščiai išlavino labai keistus, nesuprantamas, paslaptingus gebėjimus grįžti namo ir greitai jie buvo panaudoti tolimų žinučių, ryšium su karo pergalėmis ir pralaimėjimais, perdavimui. 
Žinutes nešiojantys pašto karveliai išliko tarnyboje visame pasaulyje iki pat šio tūkstantmečio, nešdami informaciją per jūras ir sausumą 30-60 mylių per valandą greičiu. 1800-aisiais Paul Reuters, vėliau Roiterio (žinių) agentūros garbė – pasamdė karvelių flotilę pergabenti žaliavų kainas tarp Belgijos ir Prancūzijos. Šie narsūs paukščiai taip pat puikiai aprūpino pirmąją reguliariąją pasaulinę oro pašto tarnybą prieš tai, kaip buvo išrasti lėktuvai, sujungiant Auklendą, Naująją Zelandiją su Didžiąja užkarda už penkiasdešimties mylių.
„Karo, skirto visiems karams užbaigti“ metu pašto karveliai buvo naudojami greta radijo ir telegrafo tarnybų. Jie buvo vertingi kaip atsarginis žinių kanalas ir apdovanojami už gebėjimą išvengti slapto telefoninių pokalbių klausymosi ir galimybę puikiai funkcionuoti netgi radijo tylėjimo metu. Maždaug tuo pačiu metu vokietis vardu Dr. Julius Neubronner „krapštėsi“ su oro žvalgyba, pritvirtindamas paukščiams mažas mechaniniu būdu nustatomas panoramines kameras, bet rezultatai buvo, deja, neatitinkantys reikalavimų.
Antrajame kare, skirtame visiems karams užbaigti, pašto karveliai buvo dar kartą pasiųsti tarnybon: šį kartą kaip tariama britų žvalgybos ranka, žinoma kaip Source Kolumba. Pradedant 1940-aisiais, prisidengdama prieblanda, organizacija išmetė šimtus pakavimo dėžių į okupuotą Prancūziją ir Olandiją. Kiekvienos dėžės viduje vietiniai turėjo rasti šnipinėjimo komplektą, susidedantį iš 1) mažų popieriaus juostelių, 2) specialaus pieštuko, 3) detalių instrukcijų, 4) vienintelio pašto karvelio. Instrukcijos skatino miestiečius šnipus greitai ir trumpai brūkštelėti bet kokią naudingą sensacingą naujieną apie vokiečių veiksmus, po to įsprausti pranešimą į kapsulę, pritvirtintą prie karvelio kojos.
 


Oro žvalgybos karvelis

Dauguma karvelių grįždavo į Didžiąją Britaniją su informacija, kuri tik patvirtino nepaprastą karo pastangų vertę. Visų pirma, entuziastingas informatorius suspausdavo tūkstančius žodžių ir keturiolika ant mažyčių skiautelių ranka nubraižytų žemėlapių, galimas daiktas, su pramoninio didinamojo stiklo pagalba.
Britų slaptoji karvelių tarnyba tapo tokia turtinga informacijos gysla, kad ji buvo laikoma metų metais stipriai saugoma paslaptimi, bet galų gale ir ji tapo numanoma. Kaip sumanios atsakomosios kampanijos dalį, naciai numetė pakavimo dėžes su karveliais kaip antrininką virš Prancūzijos, kiekvieną apipavidalintą taip, tarsi jos būtų buvę britų. Kartu su karveliu jose buvo po pakelį angliškų cigarečių ir mandagus reikalavimas išduoti vietinių pasipriešinimo lyderių vardus, garantuojant, kad patriotai bus „apdovanoti“ už heroizmą. Kalbos apie karvelį-jauką pasklido greitai ir prancūzų pajėgoms buvo leista „rūkyti cigaretes ir valgyti karvelius“.
Nepaisant daugiau nei trisdešimt šimtmečių glaudaus kontakto su žmogumi, pašto karvelių metodai yra kažkas labai paslaptingo. Biologai lygino paukščius su nesuskaičiuojamais painiais mechanizmais, bet rezultatai dažnai likdavo migloti. Kai kurie spėliojo, jog karvelius valdo išskirtinai jautrūs pusratiniai kanalai (anat.), esantys karvelių vidinėje ausyje, leidžiantys efektyviai įveikti kelionės vingius ir posūkius, išsaugant pastovią kryptį namų link. Bandymai su greitai besisukančiais transportiniais konteineriais, atrodo, paneigė šią teoriją. Kiti tyrinėtojai teigė, kad karveliams padėjo krentantys į akis vietovės objektai ar saulės padėtis, tačiau eksperimentai su akidangčiais (arklio) ir priešrūkiniais akiniais įrodė, kad dauguma objektų pasiekdavo namų prieigas, nepaisant smarkiai apriboto regėjimo. Ši išdava rodo, kad regėjimo signalai yra būtini tam, kad surasti tikslią karvelidės buvimo vietą, kai tuo tarpu kiti mechanizmai veda paukštį ilgesnės kelionės dalie metu. Kitos treniruotės susidėjo iš besikeičiančių kvapų, žemo dažnio garsų, vietovės apšvietimo sąlygų, kas dažnai baigdavosi įvairaus laipsnio žlugimu. Laikantis minties, kad nėra vieno kurio nors eksperimento, visiškai nuneigiančio karvelių gebėjimus, panašu, kad paukščiai naudoja labai suderintą juslių asortimentą.
 
Žmogaus sukurtas triašis magnetometras

Keletas iš labiausiai intriguojančių eksperimentų buvo susijęs su stiprių magnetinių laukų aplink karvelides įdiegimu. Šie laukai daugumai paukščių sukėlė žymius navigacinius trikdžius, tuo būdu patvirtindami hipotezę, kad karvelius veda tam tikras vidinis kompasas. Vėliau ši teorija buvo sustiprinta pastebėjimais, kad pašto karveliai kartais praranda orientaciją stiprių magnetinių audrų, sukeltų Saulės dėmės suaktyvėjimo metu.
2007-ųjų metų pradžioje vokiečių tyrinėtojų grupė atrado mikroskopines struktūras, kurios galėjo būti šių natūralių kompasų mechanizmais: mažyčių maghemite ir magnetite dalelių rinkinys „įmontuotas“ pašto karvelių snapų nervuose. Šie pailgi kristalai akivaizdžiai įrodo ypatingą jautrumą magnetiniams laukams, atsirandantiems triašiuose magnetometruose. Nors biologai vis dar stengiasi iš visų jėgų, bandydami suprasti šio mechanizmo specifiką, panašu, kad tai leidžia pašto karveliams pajusti prigimtinę jėgą nustatyti šiaurės poliaus kryptį visais laikais, tokiu būdu nustatant jų buvimo vietą bet kurioje pasaulio dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma paukščių rūšių sieja giminingi bruožai gerai orientuotis vietovėje, daug tyrinėtojų galvoja, kad šie prigimtiniai kompasai yra universali savybė ir kad pašto karveliai yra tiktai elektromagnetiniai pėdsekiai.
Tolesni tyrinėjimai atskleidžia pilnakraujį šių karvelių vidinių mikroskopinių magnetometrų panaudojimą tokiose srityse, kaip nanometrologija, duomenų išsaugojimas ir bendra globalinė padėtis. Abejotina, kad modernus, ne vietoje išsidėstęs batalionas atsižvelgs į tokias keistas natūralias alternatyvas žmogaus pagamintiems GPS imtuvams, bet šios plunksnuotosios praeities karų liekanos vis dar gali mus pamokyti keleto dalykų iš globalinės navigacijos technologijų srities.