Languages

  • Lietuvių
  • English
  • Русский

Blagodarno miesto balandžiai

vertė Rima Kučinskienė
2009-10-10 19:37

 

  

 

N. Čechlatovas

Nikolajaus straipsnis apie Blagodarno balandžius naudota:www.dave62.narod.ru

 

 

Stavropolio krašto Blagodarno miesto herbo heraldinio skydo viršutiniame žydro atspalvio krašte pavaizduotas skrendantis tamsiai vyšninės spalvos balandis. Herbe atsispindi viena iš pagrindinių miesto įžymybių - garsi Šiaurės Kaukazo balandžių veislė, išvesta Stavropolio krašte – Blagodarno bijai.

Deja, rašytinių šaltinių apie šių paukščių kilmę neišliko, visgi senieji balandžių augintojai apie savo augintinius žino daugybę pasakojimų. 
Dar iki Didžiojo Tėvynės karo pradžios Stavropolio kraštotyros muziejuje buvo įkurtas skyrius „Gyvūnijos pasaulis“. Jame buvo organizuota žinduolių, paukščių ir kitų gyvūnų, sutinkamų Stavropolio krašte, paroda. Matomoje vietoje stovėjo balandžių iškamšos, kurios kaip du vandens lašai buvo panašios į Blagodarno veislę. Šalia padėta lentelė su užrašu „Turkijos balandžiai“. Kitokios informacijos nebuvo. Apie tai papasakojo balandininkas – veteranas Grigorijus Ivanovičius Koviazinas. 
Esama ir kitos versijos, kurios laikosi B. Kašporovas, autoritetingas Blagodarno miesto balandžių augintojas. Šios versijos šaknų reikia ieškoti istorijoje. Kai rusų pulkai užėmė Izmailo tvirtovę, generolas A. V. Suvorovas nusprendė įteikti eiliniams ir karininkams valstybinius apdovanojimus. Pasižymėjusių karių buvo daug ir visiems medalių neužteko. Tuomet Aleksandras Vasiljevičius kreipėsi į kareivius ir pasiūlė truputį palaukti, kol atveš apdovanojimus. Kariai paprašė A.V. Suvorovo suteikti jiems atostogas grįžimui į tėvynę ir leisti kartu pasiimti balandžius, kurie gyveno vietinėje mečetėje (musulmonų maldos namai). 

Generolas atidavė šį „turtą“. Pagrindinį vaidmenį užimant Izmailo tvirtovę suvaidino Josifas Deribasas – Juodosios jūros flotilės vadas. Ši flotilė buvo sudaryta iš Golovatovo ir Čepegos kazokų pulkų atamanų, taip pat iš grenadierių desanto pulkų. Būtent jie savo drąsa nulėmė puolimo eigą rusų armijos pajėgų, kuri iš esmės tik padėjo, naudai. To neneigė ir pats A. V. Suvorovas. „Trečiąją dieną po puolimo, - rašo Rišelje, - generolas Suvorovas pietavo Deribaso laivo denyje ir išsakė šiam daug komplimentų, ne be pagrindo priskirdamas didžiausią šio žygio garbės dalį“. Pažvelgus į Izmailo ikirevoliucinį herbą, galime pamatyti kazokišką žuvėdrėlę virš Dunojaus bangų, „kavalierių“, kazokišką kardą ir musulmonų pusmėnulį. Paaiškėjo, kad buvo daug kazokų, kurie gyveno Stavropolio krašto Blagodarno mieste ir šio miesto rajone. 1790 m. jie parsivežė namo balandžių, šiuos metus galima laikyti veisimo darbų pradžia. 

                                                                                                   

Šiais laikais mieste galima išgirsti dar vieną įdomią, tiesioginių įrodymų neturinčią versiją. Pasakojama, kad į Blagodarno miesto apylinkes prieš keletą šimtų metų turkiškus paukščius atvežė Mananikas, todėl iš pradžių balandžiai vadinosi „mananiko“, tačiau tai tik spėlionė. 
  Visos šios versijos viena kitai neprieštarauja, papildo viena kitą ir nurodo turkiškas Blagodarno balandžių šaknis. Atvežtieji balandžiai labai skyrėsi nuo šiuolaikinių Blagodarno paukščių – neturėjo priekinio kuodo, buvo raudonos ir geltonos spalvos, vidutinio ir ilgo snapo, nedidelio kojų plunksnuotumo, atidengtais pirštais. Užpakalinis kuodas nebuvo toks platus ir neperėjo į karčius. Kokia gi tai buvo turkiška veislė? Vienareikšmio atsakymo nėra. Suprasti padėjo turkiškų balandžių specialistas, Turkijos asociacijos narys Kurtas Sent Džonas, gyvenantis JAV. Jo nuomone, pradinė veislė buvo Dijarbakirsko turkų boini. Dijarbakirsko balandžiai nepanašūs į daugumą boinų veislės Kaukazo balandžių – vidutinio dydžio snapais, dvikuodžiai, su priekiniais kuodais, kuoduotieji ir be kuodų, žema stovėsena. Priekinis kuodas, gerai susuktas, besiskleidžiančios rožės formos, panašus į Bucharos balandžių kuodus. Užpakalinis kuodas pakankamai aukštas, nuo ausies ligi ausies, puikiai dera su priekiniu kuodu. Vis dėlto Dijarbakirsko balandžiai – tai ne Bucharos burbuliai, tai boinų veislė, ir Bucharos balandžių kraujo jie, kaip daugelis galvoja, neturi. Taip pat neturi ir Blagodarno veislės kraujo. Visi supranta, kad sukryžminus boinų veislės balandį su Bucharos veislės balandžiu, apie vertimąsi mušant sparnais galima pamiršti. Dijarbakirsko veislės balandžiai Turkijoje, kalbant apie skrydžio trukmę, nėra patys stipriausi konkurentai, kadangi daugiausiai juos veisia dėl grožio ir vertimosi mušant sparnais malonumo. 

Bėgant laikui balandis parodo visą savo skrydžio grožį, 
staigų vertimąsi ir mušimą sparnais darant stulpą. Žinoma, tai – šiuolaikinių Dijarbakirsko veislės balandžių apibūdinimas. Tikriausiai prieš keletą šimtmečių veislė atrodė šiek tiek kitaip. Deja, apie tai ir patys turkai negali papasakoti. Vis dėlto Dijarbakirsko balandžius labiausiai tinka laikyti Blagodarno veislės pradininkais. Šioje situacijoje nenoriu būti teisėju, o ir ne svarbiausia, iš kur Stavropolio krašte atsirado šie gražūs paukščiai. Svarbu tai, kad dabar jie pripažįstami įvairiose parodose, įtraukti į šalies ir užsienio katalogus, tampa respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatais, juos myli ir atpažįsta toli nuo veisimo vietos. 

O dabar panagrinėkime Blagodarno veislės evoliuciją. 
1) Nuo 1790 m. iki 20 a. 4-ojo dešimtmečio visų pirma buvo vertinama balandžių skrydžio kokybė ir vertimasis mušant sparnais. Darbas su paukščiais buvo paremtas būtent tokiais kriterijais, visų pirma – vertimasis ir mušimas sparnais. Tačiau tai nereiškia, kad nebuvo vertinami išoriniai duomenys – jie buvo antraeiliai, priedas prie balandžio „žaidimo“. Vyravo kuoduotieji balandžiai, bet ne retenybė buvo ir bekuodžiai, buvo ir „ūsuotųjų“. Kalbant apie spalvą, vyravo raudonos spalvos paukščiai, o raudonai – margi, geltoni ir juodi buvo rečiau sutinkami. „Čempės“ trumpos, pirštai atidengti. 
2) 20 a. 50 - 60 dešimtmetyje dirbant su „ūsuotaisiais“ egzemplioriais gautas ir užtvirtintas priekinis kuodas („sūkurys“). „Čempės“ pailgėjo. Atsiranda žodiniai reikalavimai veislei, veislė pradeda įgauti šiuolaikinę išvaizdą. 
3) Pradedant 70-uoju dešimtmečiu balandžiai pastebimai pasikeičia. Paukščiai imami rečiau varinėti, didelis dėmesys skiriamas jų dekoratyvumui, „įlietas“ kitų veislių kraujas. Šiais laikais Blagodarno mieste esama dviejų balandžių linijų: boini ir dekoratyviniai.

Bucharos burbulių balandžių veislė tapo naujos dekoratyvinės linijos – Blagodarno baltųjų –pagrindu. Tai nuostabiai gražūs paukščiai su vešliais kuodais ir didelėmis „čempėmis“. Priešingai nei Bucharos veislė, šie paukščiai nestambūs, stangriomis plunksnomis, sutrumpėjusiu snapu – tai juos labai skiria nuo Bucharos balandžių. Esama dekoratyvinių juodos spalvos balandžių veislės, kai kurie baltagalviai balandžiai turi Bucharos veislės kraujo. Labai gražūs baltagalviai balandžiai, turintys baltas „čempes“. Šiais laikais suformuoti tokios veislės spalvų variacijos: raudoni, raudoni margagalviai (baltagalviai), geltoni, geltoni margagalviai (baltagalviai), juodi, juodi margagalviai (baltagalviai), balti. 
Puikaus vertimosi mušant sparnais ir patrauklios išorės, o būtent: ryškių, sodrių spalvų, plunksninių galvos puošmenų dėka, veislė kazokų buvo išvežta iš Turkijos ir atgabenta į šiuolaikinio Blagodarno miesto apylinkes, kur ir prasidėjo selekcinis darbas. Per daugiau kaip du šimtus metų vietiniai balandžių augintojai išvedė naują veislę, iš principo besiskiriančią ir nuo turkiškųjų, ir nuo kitų Kaukazo veislių. Pasikeitė plunksnų piešinys, išvesti efektingi, gracingi baltagalviai balandžiai su maždaug 6 cm ilgio plunksnomis ir gera skrydžio kokybe. Patys turkai žavisi Blagodarno selekcininkų darbu ir užsispyrimu. 
Šio regiono, kuris yra savotiška euro-azijinė kryžkelė, istoriniai, socialiniai ir geografiniai ypatumai suformavo visiškai unikalią balandžių veislę – optimaliai pasikeitusia išvaizda ir pritaikytą vietinėms sąlygoms – pavadintą Blagodarno boinais. Būtent čia išsiskiria mūsų „kaukaziečių“ ir „turkų“ keliai. Jie suvaidino brolių, kuriuos išskyrė, o po to išaugino ir išauklėjo skirtingomis sąlygomis, vaidmenį. 

Kaukazas savaime yra labai sudėtingas ir įdomus regionas. Jis niekada nebuvo izoliuotas. Gamta ir balandžių augintojų meistriškumas parodė puikų pavyzdį, kaip skrupulingas veisimas sąveikoje su žiauria natūralia atranka bei darbu gali duoti genialų rezultatą, kurį pasiekti šiuolaikinėmis sąlygomis nelaikoma įmanomu dalyku. Tai pastebima kalbant beveik apie kiekvieną Kaukazo veislę. Verta pažymėti, kad tai vienintelė vietinė boinų balandžių veislė Rusijos pietuose, kuri turi priekinį kuodą! Pagrindinis Blagodarno veislės balandžių skirtumas nuo kitų Šiaurės Kaukazo veislių tas, kad jie išveisiami vientisos raudonos, geltonos arba juodos spalvos, o po plunksnų keitimo galva tampa balta, arba ant galvos ir sparnų skydelių atsiranda baltos plunksnelės. Vis dėlto dauguma Šiaurės Kaukazo balandžių išveisiami vienos spalvos ir piešinio, kuriuos išsaugo visą gyvenimą. Išimtimi galima pavadinti margagalvius ir marmurinės spalvos balandžius. 
Blagodarno balandžių skrydis greitas, „darant stulpą“, su staigiais persivertimais ir garsiu, sausu sparnų mušimu. Jie gali puikiai pakilti ir būryje, ir atskirai. Ir dabar Blagodarno mieste nenutrūksta darbas su šia puikia veisle. Ir nors daugeliu atveju išvedami būtent raudonos spalvos paukščiai, būtent raudonos spalvos balandis pavaizduotas miesto herbe, būtent raudonų baltagalvių yra dauguma genofonde, selekcininkai stengiasi išvesti naujus spalvų variantus. Ir kas gi žino, kaip jiems pasiseks ateityje? Kokius dar išvysime Blagodarno veislės balandžius? Žinoma, dabar kiti laikai, balandininkystė nėra pats populiariausias gyventojų laiko praleidimo būdas. Jeigu pokario metais Blagodarno miesto centre gyveno 129 balandžių augintojai, tai šiuo metu šis skaičius daug mažesnis.

Blagodarno veislės balandžiai buvo vežami į įvairius miestus, visur šie paukščiai užkariaudavo vis didesnį populiarumą, balandininkai jiems nelikdavo abejingi. Didėjant populiarumui, didėjo ir legendų skaičius apie šių balandžių kilmę, fenomenalią vertimosi mušant sparnais kokybę. Nežiūrint į tai, kad veislė santykinai nejauna, Blagodarno boini balandžiai, kaip savarankiška veislė, buvo pripažinta tik prieš keletą dešimtmečių, įtraukus į daugelį tarptautinių katalogų. 
Šios veislės gerbėjų esama ne tik Šiaurės Kaukaze, bet ir Sibire, šalies šiaurėje, Tolimuosiuose Rytuose, Europos šalyse ir Amerikoje. Su kiekvienais metais šių baladžių gerbėjų skaičius nesustodamas auga. 

Gerą žodį norėtųsi tarti tiems, kurie daugelį metų užsiima Blagodarno veislės balandžių veisimu ir tobulinimu. Tai D.Šeikinas, G.Gribanovas, Naidionovas, A.Bondarenko, Satinas, P.A.Martinovas, N.J.Nikulinas, V.Pozdniakovas, V.Kulevas, V.Batminovas, M.V.Cvetkovas, A.I.Kvasovas, B.I.Kašporovas, A.I.Dulnevas, V.A.Mananikovas, A.V.Koviazinas, C.V.Bočarovas, P.D.Nikonovas, S.Koršunovas, A.P.Anikinas, S.I.Bakšajevas.
Straipsnis parašytas remiantis medžiaga, sukaupta kelionės į Stavropolio krašto Blagodarno miestą metu. Nuotraukose A.P.Anikino, A.V.Koviazino, N.V.Fedosovo, V.P.Parfenovo, A.N.Dulnevo ir kt. Blagodarno veislės balandžiai.

VEISLĖS APRAŠYMAS:

Išorė – vidutinio dydžio, tvirto, bet grakštaus kūno sudėjimo, korpusas tiesus, truputį palinkęs atgal link uodegos. Galva – apvali, plati kakta, su kuodu arba dviem kuodais. Akys – išraiškingos, rainelė šviesi, vyzdys juodas. Vokas – baltas, 1-2 mm pločio. Snapas vidurinio dydžio, baltas, vidutinio storumo. Kaklas – tiesus, trumpas, nuosekliai storėjantis link krūtinės. Krūtinė – išpūsta, vidutinio pločio. Nugara – pečių srityje plati, ilga, truputį nuolaidi link uodegos. Kūnas – pailgas, proporcingas ūgiui, šiek tiek nuolaidus. Sparnai – ilgi, glaudžiai prispausti, susisiekiantys uodegos gale ir guli ant jos. Suglaustame sparne 10-tos, 9-tos ir 8-tos plunksnos yra virš korpuso. Uodega sudaryta iš 12-kos plačių suglaustų plunksnų, normalaus pločio. Kojos- trumpos, tankiai apaugę plunksnomis. 
Plunksnų ilgis – 6-8 cm. Plunksnų puošmena – priekinis rožės formos kuodas, glaudžiai prigulantis prie kaktos, uždengiantis kaktą, vaškinę, ir dalį snapo. Užpakalinis kuodas tankus, aukštas, platus, kriauklės formos, pereinantis į karčius. Plunksnų kokybė – glaudžios, tankios su blizgesiu. Koteliai ploni, nuolaidūs, su plačia vėduokle. 
Spalva, atspalvis – tamsiai geltonas, tamsiai rudas, su vyšniniu atspalviu (raudonas), juodas, spalvotos plunksnos sodriai blizga. Sparnų skydelių plunksnos išsiskiria didesniu blizgesiu, tai suteikia žvynuotumo vaizdą. Piešinys – galva, visos plunksnų puošmenos ir viršutinė kaklo dalis - balti, esama šiek tiek baltų plunksnų ant kojų. Visos apatinės kaklo dalies, krūtinės, korpuso, sparnų, uodegos ir „čempių“ plunksnos – spalvotos.
Skrydis – greitas „darant stulpą“, vėlai seka staigūs persivertimai su charakteringu mušimu sparnais (rus.- „бой”). Skrydžio trukmė neilga. 
Leistina – rausvas rainelės atspalvis; kuodas be karčių; sparnai be pakeltų virš nugaros plunksnų; margagalviai; baltos „čempės“; margi šonai.
Grubūs trūkumai – siaura krūtinė, nuleisti sparnai, pilkos spalvos sparnai, siauras įstrižas kuodas, priekinis rago formos kuodas, ramstymasis, silpnai plunksnuotos kojos, ilgas, plonas snapas.

Aleksandro Pelicho piešinys