Languages

  • Lietuvių
  • English
  • Русский

Irano boinų veislės balandžiai

Nikolajus Čechlatovas, vertė R. Kučinskas iš Ruslano svetainės /rus1047.narod.ru/
2009-02-17 12:25

Šimtus metų centrinių Irano provincijų balandžių augintojai užsiėmė senųjų „boinų“ būdingų savybių, o būtent: skrydžio dideliame aukštyje, ištvermės ir mušimo sparnais vystymu.

Persijoje boinų veislės balandžiai buvo populiarūs ištisą tūkstantį metų. Balandininkystė buvo mėgstamas senosios valstybės valdovų ir įtakingų žmonių užsiėmimas. Dar VII mūsų eros amžiuje, iki islamo atsiradimo, vykdavo ilgiausio skrydžio varžybos. Ši sporto rūšis atsirado Kašano mieste, o vėliau paplito kituose Irano miestuose. Anksčiau varžybos vykdavo tik pavasarį, o paukščių, dalyvaujančių varžybose, skaičius būdavo ribotas (tik 7 -11). Šiais laikais varžybose dalyvauja šimtai paukščių.

Balandžių veisimas – ir šiandien viena seniausių Irano liaudies tradicijų, populiari visuose visuomenės sluoksniuose. Iki mūsų laikų išliko senovinės akmeninės ir molinės balandinės, randamos visose Irano vietose. Jos primena ne paukščių namelius, o tikras pilis. Jose iraniečiai laikė šimtus balandžių, kurių išmatos buvo naudojamos kaip nederlingų Irano žemių trąša.

Irane balandininkystė laikoma šventu užsiėmimu ir, iraniečių nuomone, atneša žmonėms sėkmę ir palaimą. Paskaičiuota, jog apie 5 proc. visų Irano namų ūkių yra laikomi balandžiai, o miestuose mylėtojų daug daugiau, negu kaimo vietovėse.

Irane išvesta daugybė „boinų“ veislių, praktiškai kiekviename mieste yra vietinė atmaina, bet balandžiai panašūs, turi daug tokių pat bruožų, kas ir būdinga visam Persijos regionui. Persija buvo vienu svarbiausių turgų, karavanams keliaujant iš Kinijos į Artimuosius Rytus. Tarp senųjų valstybių vyko prekyba ir nieko keista, kad „boini“ balandžiai taip plačiai paplito. Žmones iš Iranui kaimyninių šalių visada traukė persiškų balandžių ištvermingumas ir nuostabus reginys, žiūrint į šiuos paukščius danguje. Irano balandininkystės tradicijos remiasi žmogaus didžiavimusi, protėvių darbo puoselėjimu ir noru gerinti pasiektus rezultatus.

Irane yra keletas balandininkystės centrų: Teheranas, Kašanas, Mechšedas, Isfachanas, Tebrizas, Reštas, Chamadanas ir Širazas. Teherane ir Kašane dauguma balandžių augintojų teikia pirmenybę balandžiams, kurių skrydis ilgas ir aukštas. Spalva neturi jokios principinės reikšmės, šie balandžiai neleidžiami į parodas, jiems nenustatytas standartas. Svarbiausia yra skrydis, kuo jis ilgiau trunka, tuo vertingesnis balandis. Vietoje parodų, kuriose vertinamas paukščio eksterjeras, vyksta ilgiausio skrydžio varžybos. Pačios svarbiausios metų varžybos vyksta sostinėje, nuo birželio 21 d. iki liepos 21 d., kada ilgiausios dienos, o temperatūra būna vidutiniškai 30 laipsnių.

Kituose miestuose „boinus“ balandžius veisia vienu metu keliomis kryptimis, kurių viena yra atrinkimas pagal skrydžio savybes: stiprus mušimas sparnais ir aukštas, ilgai trunkantis skrydis. Šis skrydis būna įvairių stilių – nuo lėto iki „stulpo darymo“. Kiti reikalavimai balandžiams (ypač šalies vakaruose): spalva, plunksnų piešinys, paukščio korpusas ir t.t., kiekviename mieste skirtingai. Šie balandžiai iš tiesų skraido labai aukštai, „taške“ ir laikas nuo laiko dingsta iš regos lauko. Jie dažnai muša sparnais, individualiai kildami aukštyn, kaip pas mus bei Irane sako, „paukštis žaidžia“. Irano paukščiai daugiausia skraido labai lėtai, bet užtikrintai laikydamiesi prieš stiprų vėją. Geriausieji iš geriausiųjų Irano „boinų“ balandžių atstovai yra individualistai, tokie egzemplioriai nemėgsta skraidyti būriu, debesyse „stovi“ po vieną, laikas nuo laiko parodydami gražų savo žaidimą.

Teisingai prižiūrint balandžius bei jų sveikatą, disciplinuotai mokant, subalansuotai maitinant, geriausieji plikomis kojomis balandžiai ir su lengvai apžėlusiomis plunksnomis kojomis tėvynėje ore pakilę išbūna 8 – 11 valandų. 3 – jų valandų skrydis išbrokuojamas.

Balandžių augintojai jauniems balandžiams kelia kai kuriuos reikalavimus, norėdami, kad jie ateityje dalyvautų varžybose: 

-         jaunikliai turi sugebėti grįžti namo;

-         po gainiojimo balandžiai turi nutūpti į tą pačią vietą, tai stebint atliekamas brokavimas;

-         jaunikliai turi būti atsparūs ligoms;

-         vanagų užpuolimo atveju, balandžiai neturi labai išsigąsti, nes kitaip jie tampa lengvu grobiu;

Irano balandžių skrydžio technika labai įvairi:

-         kai kurie paukščiai turi labai galingus sparnus, greitai jais plasnoja, ir netgi labai vėjuotą dieną sugeba ilgai skraidyti. Vis gi daugumai balandininkų jie neįdomūs, nes silpnai muša sparnais arba iš viso „nežaidžia“.;

-         esama balandžių, kurie lėčiau plasnoja, bet skraido labai aukštai ir gerai muša sparnais;

       - esama balandžių, kurie skraido labai lėtai ir žaismingai, panašiai į drugelio plasnojimą. Tokie paukščiai labai sunkiai tupia, kol sugeba nusileisti, kartais jiems reikia kelių bandymų.

Beveik kiekviename Irano mieste yra specializuotos parduotuvės, kurios prekiauja persiškais balandžiais. Jos vadinasi „Salex“, o jų savininkai yra autoritetingi balandžių augintojai. Užėjus į tokią parduotuvę visada galima išvysti keletą žmonių, geriančių karštą arbatą ir aptariančius savo augintojų pasiekimus arba būsimas varžybas, spėdami laimėtoją.

Pasiruošimas varžyboms prasideda maždaug prieš 50 dienų iki nustatytos datos. Paukštis turi pilnai pakeisti plunksnas ir įgauti formą. Šiuo periodu paukštis nevarinėjamas, o kad plunksnos būtų geros kokybės - su lesalu gauna didelę baltymų porciją. Tam į mišinį dedama vikių.

Visoms aukštaskraidžių veislėms yra svarbu lesinimas. Irane balandžių augintojai daugiausia paukščius lesina tik soromis, poravimosi bei plunksnų keitimo metu duoda nedidelės įvairovės grūdinių kultūrų.

Po to, kai paukštis pakeičia plunksnas, prasideda kita ruošimo varžyboms stadija. Paukštis paleidžiamas į laisvę, lesinamas kartą per parą, tik dienos metu, vienos savaitės laikotarpyje. Po to prasideda treniruotės, apie 5 – 6 dienas, balandžiai varinėjami kiekvieną dieną be poilsio tam, kad jiems sugrįžtų forma. Balandžių augintojai taiko skirtingas paruošimo programas. Kai kurie taiko Milet mėnesį  griežtą dietą. Visi dalyvaujantieji iš anksto susitaria dėl varžybų vykimo, aptaria balandžių skaičių. Taisyklės leidžia tik vienu paukščiu daugiau virš sutarto skaičiaus, tai daroma apsidraudžiant nuo vanago puolimo varžybų metu. Kiekvienas dalyvis turės savo teisėją, taip pat bus išrinktas vyriausiasis teisėjas. Likus kelioms dienoms iki varžybų, visiems balandžiams padaromos markiruotės ant uodegos, paprastai tai būna varžybas organizavusio klubo antspaudas.

Bet kuris paukštis, nusileidęs ne ant savo balandinės stogo, bus pašalinamas iš varžybų ir skrydžio laikas neužskaitomas. Po to, kai ant stogo nusileis paskutinis būrio balandis, teisėjai suskaičiuoja bendrą laką, sumuodami kiekvieno paukščio rezultatus. Tokias varžybas labai mėgsta vietiniai gyventojai, į gatves išeina tūkstančiai žmonių, norėdami pasigrožėti virtuozišku „boinų“ balandžių skrydžiu. Šimtus metų trukusio selekcinio darbo metu sukurta daugybė įvairiausių „boinų“ balandžių. Kiekviename mieste bėgant metams iškelti savi reikalavimai. Ko gero, pati žinomiausia persiška veislė yra Teherano aukštaskraidžiai. Kaip sako iraniečiai, šių

balandžių kūno sudėjimas panašus ne į balandžio, o į vanago, juk sparnų plotis – apie 70 cm. Šių balandžių skiriamoji savybė nuo kitų Irano „boinų“ – apvali galva ir truputį trumpesnis snapas. Per šimtus veisimo metų Teherano balandžių augintojai išvedė didelę spalvų bei plunksnų piešinių įvairovę. Pavyzdžiui: yra balandžių spalvotais pečiais, su spalvota dėme ant nugaros, baltais sparnais bei uodega ir t.t.

Šiaurės vakarų Irano Chamadano provincijoje buvo išvesta vieni iš pačių nuostabiausių persų veislės balandžių – Chamadano “čempėtieji boinai“, kurių plunksnų ant kojų ilgis iki 20 cm. Tai viena seniausių Irano balandžių veislių, kuri yra balandžių augintojų – selekcininkų, puikiai išmanančių genetiką, tūkstantį metų trukusio darbo rezultatas. Chamadano balandžių augintojai iš kartos į kartą perduodavo darbo su „čempėtaisiais“ balandžiais patirtį, kurio rezultate buvo suformuotos ištisos linijos, besiskiriančios snapo ilgiu, plunksnų piešiniu ir plunksnų papuošimais ant galvos. Populiarūs balandžiai su spalvotu piešiniu ant baltos spalvos kūno (spalvotašoniai, spalvotauodegiai, veidrodiniai) ir vienspalviai (melsvi, balti, geltoni, raudoni) paukščiai. Chamadano „čempėtieji“ balandžiai – puikūs skraidūnai, kurie savo skraidymo kokybe nenusileidžia veislėms su plikomis kojomis, o mušimu sparnais žymiai jas aplenkia.

Gerai treniruoti balandžiai gali skraidyti 12 – 14 valandų, t.y. paukštį pavarius ryte, jis nusileis tik vakare. 17-me amžiuje šie balandžiai iš Chamadano patenka į Šiaurės Kaukazą, kur ir šiandien yra vieni pačių populiariausių veislių. Tibrize, Irano srities sostinėje – Vakarų Azerbaidžanas, kelių šimtų metų bėgyje suformuota Vakarų kultūros ir balandininkystės centro reputacija. Irane Tibrizo balandžiai dar vadinami Azerbaidžano. Vakarų Irane ši „boinų“ balandžių – su pailgu korpusu ir ištempta galva -  atmaina labai paplitusi. Kaip ir visi Irano balandžiai, jie panašūs į „bakincus“ , o jų giminystė akivaizdi, kadangi Azerbaidžano ir Irano balandžių augintojų panašus požiūris į veisimą, taigi rezultatai puikūs. Tai nėra keista, nes šių šalių atstovų patirtis „boinų“ balandžių veisime tūkstančio metų senumo.

 

Irano „boinų“ balandžių aprašymas 

Didingas, išdidus balandis, su apvalia arba ištempta galva, pailgu kūnu ir sparnais, aukštomis arba vidutinėmis kojomis. Leidžiamos visos įmanomos spalvos, dominuojančios: raudona, juoda, melsva, geltona, migdolinė. Veislei būdingi visos plunksnų piešinių variacijos. Kai kurioms veislėms piešinys ir spalva reikšmės neturi. Vakarų Irano balandžių vertinamas švarus piešinys, be brūkšnių.

Dažniausiai sutinkami: spalvotašoniai (baltu kūnu), su spalvota nugara (baltu kūnu), spalvota uodega (baltu kūnu), balta uodega (spalvotu kūnu), spalvotu kūnu ir baltais sparnais, su spalvotu žiedu aplink kaklą, balta galva ir spalvotu kūnu, spalvota galva ir baltu kūnu, spalvota galva ir uodega (baltu kūnu)švarūs (spalvoti ir balti) bei margi.

Daugumai balandžių išlieka tokia pat spalva su plunksnų piešinys kaip ir prieš pirmąjį plunksnų keitimą. Vis gi kai kurie balandžiai su kiekvienu plunksnų keitimu tamsėja arba šviesėja. Pagal kojų plunksnuotumą dominuoja balandžiai plikomis kojomis. Esama su vidutinio ilgumo „čempėmis“ (varpelis) ir su 20 cm plunksnomis ant kojų („čempėtieji“). Kalbant apie galvos plunksnas, esama bekuodžių ir kuoduotųjų balandžių. Kuodas turi būti pačiame viršugalvyje. Irano balandžiams dvigubas kuodas nebūdingas. Galvos forma dažniausiai apvali, aukšta kakta (Teherano balandžiai) ir pailga, siaura kakta (Tibrizo balandžiai). Snapas palyginus ilgas, baltos arba tamsios spalvos, galas truputį lenktas. Uodega ilga, plati, susideda iš 12 – kos ir daugiau plunksnų. Akių spalva – raudona, oranžinė, sidabrinė, juoda, mėlyna. Skrydis lėtas, ramus, sparnais muša „darydamas stulpą“ arba pakibdamas ore. Balandžiai laikosi prieš vėją.

Viena iš skiriamųjų charakteristikų – sugebėjimas per kelias minutes pakilti į „musės“ aukštį, kaip sako iraniečiai. Mušimas sparnais vidutiniškas, kilimas stačiu kampu turi būti griežtai užfiksuotas, nors ir keletą sekundžių. Vertimosi sukeltas triukšmas turi būti girdimas balandžiui esant net ir dideliame aukštyje. Mušimas sparnais turi būti įprasto balandžių skrydžio kulminacija. Skrydžio trukmė vidutiniškai yra tarp trijų ir dešimties valandų, gali būti ir žymiai ilgesnė.

Kaip sako iraniečiai, apie persiškus balandžius visko žinoti neįmanoma. Netgi subrendęs, patyręs žmogus, kuris ne vieną dešimtmetį augina balandžius, laikas nuo laiko sužino kažką nauja.

Irano balandininkai labai myli savo augintinius, dažnai visą gyvenimą užsiimdami viena veisle, ją tobulindami ir pasiekdami puikių rezultatų.  O paukštis prisiriša prie savo šeimininko ir džiugina visus gražiu, ilgai trunkančiu skrydžiu.