Languages

  • Lietuvių
  • English
  • Русский

Istorinės „boinų“ veislės balandžių atsiradimo ir formavimosi prielaidos Šiaurės Kaukaze

vertė R. Kučinskas
2010-01-28 21:10

 Nikolajaus straipsnis naudota:www.dave62.narod.ru 

Pirmosios užuominos Šiaurės Kaukazo teritorijoje apie “boinų” veislės balandžius atsirado 17 a. pabaigoje, po šios teritorijos prijungimo prie Rusijos imperijos. Apie aborigenines veisles arba ankstesnę šios veislės egzistavimo datą duomenų nėra, kaip ir neaišku, kokiai tautai mes esame skolingi už „boinų“ balandžių veislės atsiradimą ir paplitimą. Vis dėlto informacijos nebuvimas nėra įrodymas, kad Šiaurės Kaukazo teritorijoje „boinus“ balandžius augina ne daugiau kaip 300 metų.

Egzistuoja visuotinai pripažinta versija apie Kaukazo „boinų“ veislių persiškas ir turkiškas šaknis. Šis spėjimas nebuvo paneigtas iki mūsų laikų, jis logiškai struktūrizuotas, patvirtintas istoriniais faktais bei šiuolaikinių Irano ir Turkijos „boinų“ balandžių veislių apžvalga. 
Kaukazas, kaip regionas, turintis palankias gamtines – klimatines sąlygas, jau senovėje į savo teritoriją priviliodavo įvairias tautas. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad pirmieji karinį žygį į Kaukazą surengė persai dar 5-4 a. prieš mūsų erą. Pirmajame mūsų eros amžiuje didžioji šiuolaikinės pietinės Rusijos dalis buvo sarmatų genties valdžioje, 4 a. – hunų, o 7 a. į Kaukazą prasideda arabų kalifatų, įnešusių savo dalį į Kaukazietišką kultūrą ir buitį, ekspansija. Vienas tokių įnašų galėjo būti ir balandininkystė. Jau 15-18 a. Kaukazas tampa pasipriešinimo Osmanų, Persijos ir Rusijos imperijoms vieta. Maždaug nuo 15 a. vidurio turkai ėmė stiprinti savo padėtį Šiaurės Kaukaze, pastatydami ten daugybę tvirtovių. Šiuolaikinis Novorosijskas, Anapa, Slavianskas prie Kubanės, Azovas – buvę turkų įsitvirtinimai. Senasis miestas Derbentas (Dagestano respublika) 1071 m. buvo užimtas turkų – seldžiukų, o 13 a., 16 a. -18a. pradžioje – jis jau Persijos sudėtyje. Rusijai iškovojus priėjimą prie Juodosios jūros, 1792 m. manifestu Jakaterina II dovanojo Černomorsko pulkui Kubanės žemes, o 1793 m. buvo įkurtas Jekaterinodaras. Pradeda stiprėti Čerkesijos karinė kazokų kolonizacija. Persikėlimo procesas truko daugelį metų, Dono, Kubanės, Tereko kazokai ir kalnų divizijos dalyvavo praktiškai visuose karuose, kuriuos kariavo Rusija. 
Pasibaigus persų žygiui, jiems dėl suvereniteto Rusijos imperija perleido vakarinio ir pietinio Kaspijos pajūrio žemes, o būtent: Derbentą (Dagestanas), Baku (Azerbaidžanas) ir Reštą (Iranas), tai buvo patvirtinta 1723 m. sutartyje su Persija. 1732 m. šios sritys buvo atiduotos Anos Joanovnos Iranui, pagal sutartį ribos atsitraukė į šiaurę iki Kuros upės, šiuometinės Gruzijos teritorijos. Po keturių žiaurių karų su Osmanų imperija ir Persija, Rusija prie savo imperijos prijungė visą Šiaurės Kaukazo regioną ir Užkaukazę. Negalima atmesti versijos, kad „boinų“ veislės balandžiai čia atsirado karo žygių metu. Egzistuoja įdomi legenda apie Blagodarno veislės „medžiagos“ atsiradimą Stavropolio krašte, kai kazokai kaip karo trofėjų pasiėmė balandžius, gyvenusius priešų tvirtovėje. Kaukazas visuomet jautė Mažosios Azijos įtaką, o ši turėjo ryšių ir buvo įtakojama Mesopotamijos civilizacijos. Kazokai tuokdavosi ne tik su Kaukazo čerkesėmis, bet ir su turkėmis, persėmis, atgabentomis į kazokų gyvenvietes po karų su Osmanų imperija bei Persija. Tarp senbuvių ir atsikėlusių tautų vyko kultūrinių vertybių kaita. 
Šiais laikais Šiaurės Kaukaze gyvena apie 200 tautybių žmonės, kuriuos sieja artimi arba tolimi ryšiai su persais ir turkais. Didesnės tautos tarp „šiaurės“ iraniečių buvo skitai ir sarmatai. Šiuo metu vieninteliai šiaurės iraniečių palikuonys yra osetinai. Skitų gentys kalbėjo Irano kalbų grupės dialektais, kurių vieninteliu gyvuoju tęsiniu yra osetinų kalba. Skitų pasaulis buvo šiaurinėse Irano srityse, gyventa sėsliai. Nogų gentys ilgus metus priklausė Osmanų sąjungai, tik 1770 m. jie paklūsta Rusijai ir pareiškia apie savo pasitraukimą iš Turkijos ir prisijungimą prie Rusijos. Adigus, Didžiosios viduramžių Čerkesijos gyventojus, su turkais siejo seni prekybiniai, religiniai ir giminystės ryšiai. 
Šiaurės Kaukaze pagrindinę „boinų“ veislės balandžių dalį žmonės vadina „persais“, bet egzistuoja trumpasnapiai balandžiai, kurių šaknys siekia Vidurio Aziją, išsaugoję „Taškento“ veislės pavadinimą. Kaukazas – seniausias transporto mazgas, jungiantis Europą ir Aziją, krikščionybę ir islamą. Egzistavo Kaukazo šilko kelias, kuris prasidėjo Samarkande, ėjo per Chorezmą, lenkė Kaspijos jūrą, kirto prieškalnės stepes ir leidosi į Suchumio miestą, iš kurio karavanai, perplaukę Juodąją jūrą, pasiekdavo Konstantinopolio miestą. Negalima atmesti azijietiškų balandžių veislių atsiradimo būtent prekybiniu keliu galimybės. Taigi, visos išvardintos prielaidos sukūrė palankias sąlygas „boinų“ veislės balandžių vystymuisi ir paplitimui Šiaurės Kaukaze. Turkijos ir Irano kariniai– politiniai santykiai, prekybiniai ryšiai su Rytais ir kultūrinių vertybių įgijimas Pietų Rusijos teritorijai suteikė plačias galimybes tapti Kaukazo „boinų“ balandžių, kurie yra tautų, gyvenančių Šiaurės Kaukazo ir už jo ribų, selekcinio darbo sintezė ir rezultatas, auginimo centru. 

Nikolajus Čechlatovas