Languages

  • Lietuvių
  • English
  • Русский

NAUJOSIOS AKMENĖS BALANDININKAI IR BALANDŽIAI

A.Skukauskas
2009-06-26 22:13

Pradžioje papasakosiu apie N. Akmenės balandininkus, o toliau apie šį šiaurės vakarų pasienio miestą, jo gamtą ir grožį, o pabaigsiu Žagarės miesteliu, kuris nors ir randasi Joniškio rajone, bet arčiausias miestas Naujajai Akmenei iš rytų ir palieką gerus įspūdžius ir nuotaiką.

N.Akmenė gana jaunas miestas, o aš į ją atvykau 1984 metais ir joje išgyvenau iki 2000 metų. Pažįstu visus tuo metu ten gyvenusius ir balandžius auginančius balandininkus. Apie N.Akmenę noriu truputi papasakoti ne istorikų žodžiais, o žmogaus, kuris pragyveno nemažai metų tame mieste. Atsiminimai apie N. Akmenę, jos žmones, visą rajono gamtą, paliko labai teigiamus prisiminimus.
Pradžioje N.Akmenė kaip miestas gal ir pasirodė esantis kažkur tolėliau, nei buvo įprasta. Praeina šiek tiek laiko ir supranti, kad tai turbūt būna visiems pakeitusiems gyvenamą vietą ir iki to laiko, kol nepradedi dirbti, nesusipažįsti su ten gyvenančiais žmonėmis, nesusirandi draugų. Laikui bėgant viskas tampa sava. Praėjus trims mėnesiams gavau dviejų kambarių būtą N. Akmenės senamiestyje ir labai greitai atsirado vieta balandžiams auginti. Tuo laiku, t.y.1984m, balandžius augino apie 12-15 balandininkų, bet kaip sakant tuos , kurie rimčiau užsiėminėjo balandžių auginimų tai tikrai pažinojau visus. Tai - Stasys Abromaitis, Kazimieras Beinoravičius, Vladas Abramovas, Tolikas Šimkus, Jonas Janušauskas, Pranas Mačiulskis, Michailas Jakimovas, Arvydas Pranys, Valodia Dineris, Adolfas Daktaras, Dar Algis iš Kapsuko (dabar Marijampolė), Varneckas iš senosios Akmenės. Taip kad į balandininkų ratą įsisukau greitai. Kas gyveno N.Akmenės senamiestyje, tai balandžius auginti buvo patogu, nes turintiems butą lauke priklausė sandėliukai, o ten įsirengti balandinę gana patogu. Senamiestyje auginau aš, Arvydas Pranys, Michailas Jakimovas, Pranas Mačiulskis. Kas gyveno daugiabučiuose, tai yra penkiaaukščiuose, balandines įsirengė už turgaus kitoje gatvės pusėje, nei naujasis Ramučių gyvenamasis rajonas. Kaip miestas nedidelis, tai viskas kaip sakant vietoje. Ten stovėjo rodos šešios balandinės ir buvo visų N. Akmenės balandininkų susirinkimo vieta, o Kazimieras Beinoravičius centre, nes pas jį daugiausiai visi ir rinkdavomės. Būdavo smagu praleisti laisvalaikį, nes kada tik nueisi, ar nuvažiuosi, žinai, kad vis tiek kažkas iš balandininkų bus. Ten ir valgėme, ir šachmatais žaisdavome, ir šiaip balandžius stebėdavome. Skrajūnus ten augino Jonas Janušauskas ir Valodia Dineris. Jonas „stoikes“, na o Valodia tik boinus. Jonas „ stoikių:“, tai yra Nikolajevo aukštaskrydžių, augino daug, gal 50 porų, o gal ir daugiau. Stipriai ir be gailesčio jas gainiodavo. Turbūt būdavo visko, bet kiek tekdavo stebėti jos skraidydavo gerai. Jonas dirbo meistru pamaininiu grafiku, todėl nedarbo metu laiką leisdavo prie balandinės. Buvo Tarybiniai laikai ir balandžių taip niekas nesaugodavo, nors balandžių atveždavo Miša Jakimovas ir Valodia. Prie Jono už penkiasdešimt metrų stovėjo Kazimiero Beinoravičius balandinė. Kazimieras tvarkėsi gražiai, buvo apsitvėręs tvora, apsisodinęs įvairiais augalais ir krūmokšniais, vienu žodžiu išsipuošęs. Kazimieras dirbo statybose brigadininku, išmanė statybos darbus, o kaip buvo be galo draugiškas ir bendraujantis žmogus, tai buvo balandininku siela. Kazimiero galėjai prašyti ko tik nori, neatsakydavo, nenorėčiau apsimeluoti, bet Kazimieras padėjo pasistatyti balandines visiems kas tik prašė. Kazimieras augino įvairiu balandžių, bet pastoviai augindavo sportinius, o kitokiu veisliu, tai „ krimcų“, „ginezų“ ir t.t. Kazimieras kilęs iš Joniškio ir balandžius auginą nuo mažu dienų. Kazimieras pasakojo, kad po karo Joniškio geležinkelio stotyje stovėjo vagonas kuriame žydas supirkinėjo paprastus balandžius, o vaikams tai buvo uždarbis, balandžius pasirodo veždavo į blokados nusiaubta Leningradą (dabar Peterburgą), žvirblius ir kitus paukštelius tai pat. Čia aš su Kazimieru

 
Kazimieras Beinoravičius kairėje
Šalia Kazimiero balandinės, už kokį 30 metrų, Valodės Dinerio balandinė. Valodės į Lietuvą atvažiavo iš Rusijos, kaip rusų vokiečiams buvo leista emigruoti. Valodės brolis emigravo į Vokietija, o jis į Lietuva. Giliau į tą istorija nesigilinau, taip kaip Valodės nebėra, o jo sūnūs gyvena Vokietijoje ir kiek žinau augina balandžius. Pabandysiu susisiekti ir kada nors papildysiu pasakojimą. Valodia augino vien tik boinų veislės balandžius. Kiekvienais metais važiuodavo atostogauti į Pavolgį ir kiekvieną kartą atsiveždavo balandžių. Tekdavo stebėtis „mopsiniais“ dvikuodžiais, kurių kojų „čempės“ delno dydžio, o plakdavo sparnais taškuose, dabar suprantu, kad tai buvo balandžiai! Pagrinde vis dėlto augino Baku veislės boinus. Skraidydavo ypač gerai, bet mane ir kitus balandininkus nelabai traukė prie šios rūšies balandžių. Paprašius juokais ką nors parduoti Valodia sakydavo kad tai „bescenyje“, o mes tuo labiau prašydavome. Bet per daug gražu buvo, todėl po truputi pradėjo balandininkai auginti. Pas mane tai pat atsirado kelios poros. Labai boinų auginimų užsikrėtė Pranas Mačiulskis, Tolikas Šimkus, Karnėjavas. Nors gerai pagalvojus pas daug ką atsirado šie balandžiai.
Ne per toli nuo turgaus nuosavame name balandžius augino Vladas Abramovas
 
Vladas viduryje  
Balandžius pradėjo auginti būdamas aštuonerių metų. Pirmą balandinę įsirengė ant tvartuko. Augino „vistakrilus“, „ginezus“, „ofligerius“. Gyveno už cemento gamyklos, dabar ten išnaudotas karjeras ir tyvuliuoja ežerėlis, o tuo metu iš tų namų išėjo tarnauti į armija, tai buvo 1967 metai. Sugrįžo Vladas jau į naujai tėvo pastatyta namą šiaurinėje gamyklos pusėje. Dirbo pradžioje gamykloje „ant zosės“, tai ZIS automobilis, bent jau taip senuosius vadindavo. 1795 metais Vladas pasistatė naują namą pačiame mieste prie gražaus beržyno. Ten tai pat visą laiką augino balandžius. Pas Vladas visuomet augo poviniai ir kiek pamenu labai gražios juodos baltauodegės „stoikės“. Vladas geras ir draugiškas balandininkas. Tais laikais, kai man reikėjo balandinės, o mieste nenorėjau pradėti kalti, kad kas nepridarytų problemų, tai nutarėme sukalti kitur, o paskui atvežti, su kranu nukelti ir taip išvengti bereikalingų apžiūrinėjimų ir kalbu. Buvo nutarta balandinę statyti pas Vlado tėvą prie pat gamyklos. Po darbo ateidavo Kazimieras, Stasys atvažiuodavo su „riezakais“, taip kad per kažkuri laiką pastatėm gražia balandinę, o paskui miestan. Taip kad Akmenės balandininkai buvo draugiški vyrai. Apie 2000 metus Vladas nusipirko namą Viekšniuose (dabar Viekšniai prijungti prie Mažeikių rajono), o tuomet Akmenės rajonas. Balandžius augina ir dabar.  
 
Vlado balandinė


Vaizdas atsiveriantis iš Vlado namų kitoje gatvės pusėje
 
Vlado draugas, balandininkas, seniai gyvenantis N.Akmenėje Tolikas Šimkus. Akmenėje Tolikas apsigyveno 1960 metais parvažiavęs iš Sibiro. Balandžius augina nuo mažu dienų. Pirmą balandį sugavo surištu sparnu. Parsinešė ir augino triušių narve (būdoje). Būdavo sunku su grūdais, tai Tolikas sako, kad eidavo šluoti į gamyklą atvažiavusiu vagonų iš po grūdų. Paskui augino įvairių veislių balandžius iki 1970 metų, kol neišėjo tarnauti į armiją. Po armijos buvo šiokia, tokia pertrauka iki 1983 metų. Nuo 1983 metų balandžius augina iki šių dienų. Augino boinų veislės balandžius, o tai pat įvairių veislių. 
Tolikas Šimkus

 
Kaip pasakojo Tolikas ir Vladas, tai po 1960 metų balandžius N.Akmenėje augino; Antanas ir Kazimieras Vanagai,/ Vytautas, Algis, Romka Vitkai,/ Algis Liubavičius ir jo tėvas,/ Juozas Pocius./ Karnėjavas,/ Klemas Bozys,/ Nikolajus Mitrofanovas,/ Augis ir Vytautas Pralgauskai,/ Blauzdžiai- tėvas ir sūnus,/ augino be galo daug pašto balandžių,/ Benas Norkus,/ Albinas Zemelis,- Albinas ir dabar gyvena Mažeikių rajone ir augina Elbingo baltagalvius. Ateityje tikiuosi šį sąrašą prailginti.
Dar norėčiau papasakoti apie vieną gerą draugą Stasį Abromaitį. Balandininkai visi kolegos ir draugai, bet yra ką tu labiausiai gerbi ir laikai draugu. Mano draugai buvo Kazimieras Beinoravičius ir Stasys Beinoravičius. Tai atviri ir geros sielos žmonės.
Stasys Abromaitis – gimė ir užaugo Radviliškyje
 


Stasio balandžiai  


Radviliškietis apsigyveno ir šaknis įleido N.Akmenėje. Tuo metu gyveno Radviliškyje prie pieninės. Pirmą balandį pagavo su savo draugu Algiu Pauriuku, tai buvo kažin koks baltagalvis, o po keliu dienų šalia malūno darbininkai pagavo sovcą, tai ir buvo pirmoji pora, kuria suporino ir dėžutėje augino po lova. Tai buvo pora, kuri ramiai vaikštinėdavo po kambarį ir ramiai perėdavo dėžutėje. Paskui prisigaudė „uliukų“ kuriuos po kurio laiko išsikeitė į neaiškios kilmės baltus balandžius. Vėliau susikalė balandinę tvartelyje. Stasys gimė 1942 metais ir visą gyvenimą nesiskyrė su balandžiai, nei gyvendamas Radviliškyje, nei 1970 metais atsikėlęs gyventi į Naująją Akmenę.
Taip kad N. Akmenėje buvo daug draugišku balandininkų, kurie mylėjo ir myli balandžius, gerbia draugus ir draugystę.
Dabar norėčiau papasakoti savo mintimis apie Naująją Akmenę, Akmenės rajoną. Pradžioje prašau paskaityti Akmenės istorija iš Vikipedijos, o po jos aš papasakosiu daug daugiau, nes šis miestas yra labai mielas ir puikus.
Naujosios Akmenės kilmės istorija paimta iš Vikipedijos (laisvosios enciklopedijos)
Naujoji Akmenė – miestas šiaurės Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, 61 km į šiaurės vakarus nuo Šiaulių ir 46 km į rytus nuo Mažeikių, greta sienos su Latvija; Akmenės rajono centras. Miestas turi seniūnijos statusą, taip pat yra kaimiškosios seniūnijos centras. Yra Šv. Dvasios Atsiuntimo bažnyčia (pašventinta 1999 m.), kultūros rūmai, Akmenės rajono centrinė ligoninė, pensionas, paštas (LT-85001). Rytiniame miesto pakraštyje yra botanikos sodas „Puošmena“, pietryčiuose – pagrindinė miesto įmonė AB „Akmenės cementas“.
Istorija
Pasak istorikų ir archeologų, miesto apylinkės buvo gyvenamos žiemgalių genčių. 1652 m. miesto vietoje minimas Akmenės dvarui priklausęs Karpėnų kaimas.
1945 m. liepos 27 d. LSSR Vyriausybė priėmė nutarimą Karpėnų kaime statyti cemento gamyklą, nes čia buvo cementui tinkamų klinčių klodai. 1947 m. pradėti gamyklos statybos parengiamieji darbai: Karpėnų kaime pastatytas pirmasis gyvenamasis namas, už 1,3 km nuo gamyklos paskirta 30 ha aikštelė gyvenvietės statybai, pirmieji statybininkai ir į statybas atvežti kaliniai įkurdinti paskubomis suręstuose mediniuose barakuose ar tiesiog palapinėse. 1949 m. Valstybinis statybos trestas Nr. 3 pastatė pirmuosius gyvenamuosius namus dabartinėje Taiko
s gatvėje. 1952 m. statybos persikėlė į dabartinę Nepriklausomybės gatvę. 1952 m. sausio 31 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Karpėnų kaimas pavadintas „miesto tipo gyvenvietė Naujoji Akmenė“.
1952 m. rugsėjo 21 d. pradėjo veikti pirmoji cemento gamybos technologinė linija. 1965 m. į Naująją Akmenę perkeltas Akmenės rajono centras ir ji paskelbta miestu. 1998 m. balandžio 17 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas.


  Centras ir Naujosios Akmenės bažnyčia
Nuo Naujosios Akmenė važiuojant Ventos miestelio link už 14 km yra Akmenė, kuria mes vadindavome Senąja Akmenę, o iš tikrųjų tai Akmenė, o Naująją Akmenę tik 1949 pradėjo statyti. Gyvendamas Naujoje Akmenėje dažnai iš kitur gyvenusių draugų ir pažįstamų girdėdavau teiginius, kad pas jus dulkės, nešvaru, o prasidėjus nepriklausomybei ir prasidėjus būtų privatizavimui daug žmonių pardavę būtus didžiuosiuose miestuose, nusipirko gana pigius būtus N. Akmenėje, bet tai nereiškia, kad į Naująją kėlėsi bomžai. Kaip ir visoje Lietuvoje visko pasitaikė, bet žmonės gyveno nuo seno ir laikė N. Akmenę savo gimtu miestu, nes patys jį sukūrė ir mano nuomone, tai švarus, gražus, be galo tvarkingas ir kultūringų žmonių miestas. Jei ne gyvenimo aplinkybės, tai po šia diena gyvenčiau šiame gražiame Lietuvos pasienio mieste. Pats N.Akmenės miestas plotu nėra didelis, bet labai išpuoštas, pilnas žalumos, na ir aplink miestą vien tik miškeliai, taip kad tikrai, net ir rusų laikais oras buvo taip neteršiamas, kaip kituose Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Reikėtu paminėti poną Čiapą, kuris turį savo botanikos sodelį ir yra žinomas gana toli už Lietuvos ribų. Tai jis, galima tekti, yra pagrindinis N. Akmenės miesto puošėjas ir dėl miesto grožio pašventęs didžiąją dalį savo gyvenimo ir puošimui naudodavo net ir iš savo botanikos sodo augalus ir gėles, kad tiek miestas būtų mielas ir gražus.


  
Cemento gamykla- tikrai labai didelė, bet aplinkos tikrai tiek neteršė, kiek žmonės pasakojo. Spinduliu 10 km apie N.Akmenę pilna vandens telkinių, kuriuose laisvalaikį dažnai leidžia akmeniškiai. Važiuojant Senosios Akmenės link už 7 km Alkiškių gyvenvietė, ten užtvenktas Dabikinės upelis ir užtvanka ilgis kokie 3 km.
 Sablauskių užtvanka


 
 Alkiškiuose netoli užtvankos yra senas molio karjeras, tai ten karpius vyrai gaudydavo gana didelius,
Senasis molio karjeras


 
toliau Važiuojant užtvankos pakraščiu už 1,5 km privažiuoji Menčius ir kalkakmenio fabrikėlį (kalkakmenio malto balandžiams nors vežimu vežk), aplink Menčius be užtvankos dar keli seni kalkakmenio karjerai, kurie dabar kaip maži ežerėliai, kurie žvejams, ar šiaip akmeniškiems leidžia puikiai praleisti laisvalaikį.    
Menčių senasis kalkakmenio karjeras


Pervažiavus Dabikinės užtvanką (priešingoje pusėje nei Menčiai) yra Sablauskių gyvenvietė, kurios pakraščiu įteka Šventosios upelis į Dabikinės užtvanką. Nuo Sablauskių pavažiavus Papilės link privažiuoji Šaltiškių molio karjerą, kuris įspūdingas savo raudona spalva. Iš čia molis kasamas ir vežamas į geležinkeliu į cemento gamyklą.


 Šaltiškių molio karjeras
Pašnekinau Šaltiškių karjero meistrą, tai jis papasakojo, kad ekskavatorių strėles sutvirtintos vamzdžiais, tai  tuose vamzdžiuose peri balandžiai. Stebėjo nekarta kaip išskrenda ir grįžta atgal į strėlę, tik kaip grįžta prie strėlės ir jei ekskavatorius veikia, tai niekada neskrenda strėlei iš priekio, o apskrenda ir įskrenda į strėlės vamzdį, kaip sakant iš nugaros. Klausiau ir stebėjausi balandžių gudrumu.
Nuo Alkiškių pavažiavus penketą kilometrų randasi Senoji Akmenė, per kuria teka Dabikinės upelis, gan vingiuotas ir su giliais praplatėjimas , kuriuose smagu pažvejoti, arba maudytis. Dar gal 8 km ir Ventos gyvenvietė, per kuria teka upė Venta ir praeina kelias nuo Šiaulių į Mažeikius.


 
Akmenė (senoji)
Nuo Naujosios Akmenės į šiaurės pusę, už šešių kilometrų, kažkada buvęs garsus pasienio kaimelis Vegeriai, o iki artimiausio miestelio Aucės 17 km. Vegerių vakarų pusėn už kokių 3-4 km yra Klykolių kaimas už 100 metrų teka upelis Vadakstė, tekanti pačia siena.


 Vadakstės upelis teka pačia siena, dešinėje matosi Lietuvos gyventojų namai, o kairėja Latvija
Kitoje upelio pusėje Latvija. Vadakstės upelis tai pat užtvenktas o šapalai vylioje žvejus praleisti ten laisvalaikį.. Dar pasieniu pavažiavus trejetą kilometrų randasi Kivylių gyvenvietė kurioje užtvenktas Agluonos upelis ir užtvanka labai didelė su keliais išsišakojimais. Nuo Agluonos pasukus į pietus įmanoma nuvažiuoti į Seną Akmenę (taip sakant kelėtos kilometrų atstumu suku apie N. Akmenę).Važiuojant N. Akmenė lieka kairiame šone už kokiu 6 km, o po dešinę randasi Kamanų miškas, tai Valstybinis Kamanų rezervatas, kuris nusitęsi beveik iki Senosios Akmenės, o vakarų pusėje siejasi su Mažeikiu rajonu.

 
Rezervato kraštas
 Apkeliavau pietinę ir šiaurės vakarų puses. Šiaurės pusėje Latvija, į kurią daug akmeniškių važiuoja grybauti ir uogauti, nes pasienyje mažai gyvenama, o miškai visuomet pilni gėrybių.

 
Rytų pusėje už poros kilometrų cemento gamykla. Už gamyklos milžiniškas karjeras, o dalis nenaudojamo jau seniai pavirtęs vandens tvenkiniu, kur žvejai leidžia laisvalaikį gaudydami didžiausius karpius. Įvažiavimas į pagrindini karjerą, kuris šiuo metu privatus ir sąlygų įvažiuoti neturėjau, nors esu buvęs ir ten labai įspūdinga.

 
Karjeras yra veikiantis, tik šiuo metu buvo uždarytas

 
Cemento gamykla nuo į karjero įvažiavimo pusės
 Aplankęs Akmenės rajoną namo pasukau ne tiesiai į Šiaulius, o Žagarės link. Neprivažiavus Žagarės kairėje pusėje kelio už kokį 100 metrų matosi Latvijos valstybinės sienos ribų stulpai, kairėje Žvalgaičio ežeras, o šalia Žvalgaičio piliakalnis. Labai gražus senamiestis ir Švietės upelis, pratekantis per patį Žagarės miestelį. Čia dažnai tekdavo atvažiuoti pas ,amžiną atilsį, balandininką Juozą Keturakį, na ir aplankydavome kitus Žagarės balandininkus, nors ir jie būdavo dažnoki akmeniškių svečiai. Dabartinis Žagarės policijos nuovados viršininkas Vytautas Pakatilius, tai pat buvęs balandininkas ir vis žadantis vėl pradėti auginti balandžius. Tikiuosi tai ir padarys. Įdedu keletą nuotraukų iš šio įdomaus, labai ramaus ir gražaus miestelio.

Tai  maža istorijos dalis iš Akmeniškių balandininkų gyvenimo. Tikiuosi, kad kada nors papildysiu pasakojimą.