Languages

  • Lietuvių
  • English
  • Русский

ŠEDUVA, ŠEDUVOS BALANDININKAI IR BALANDŽIAI

Algirdas Skukauskas
2009-05-05 20:44

 
Noriu parašyti apie Šeduvos miestelio buvusius ir esamus balandininkus, kurie savo laiku prisidėjo prie to, kad ir aš dar laikau balandžius iki šių dienų.

Šeduvos miesto kilmės istorija paimta iš Vikipedijos (laisvosios enciklopedijos)
  
 55° 45′ 10″ N, 23° 45′ 40″ E  

Gyvenvietė minima nuo 1529 metų, kai buvo įsteigta Šeduvos bažnyčia. 1542 m. jau vadinama miestu. 1654 m. birželio 25 d. gavo Magdeburgo teises. Miestui buvo suteikta savivalda su burmistro ir tarėjo bei vaito ir skolininkų teismais. Buvo suteiktas Šeduvos herbas. 1667 m. minimas Šeduvos valsčius. 1775 m. seniūnija kartu su miestu padovanota kunigaikščiui Stanislovui Poniatovskiui. Po 1776 m., panaikinus mažesnių miestelių Magdeburgo teises, 1779 m. kunigaikštis su miestiečiais pasirašė sutartį, kuria Šeduvai buvo palikta savivalda.
Miestas dažnai degė (1678 m., 1795 m., 1798 m.). Po 1795 m. gaisro buvo išleista speciali instrukcija, kurioje nurodyta, kad naujai planuojant sklypus, reikia kiek ištiesinti senąsias posesijas, bet taip, kad nebūtų pažeistos turgaus aikštės ir gatvių linijos. Buvo uždrausta statyti namus be kaminų. Gyvenamųjų namų fasadai turėjo būti atsukti į turgaus ar gatvės pusę. Miestelėnai, kurie neišgalėjo prie turgaus aukštės statyti geresnių namų, privalėjo savo sklypus parduoti. Iki baudžiavos panaikinimo Šeduva buvo vienintelis Lietuvos miestelis, išsikovojęs miesto teises ir pagal įstatymus prilygstąs apskrities miestams.
1789 m. Šeduvos dvarą nusipirko baronai fon Ropai, valdę jį iki II pasaulinio karo.
Po 1863 m. sukilimo numalšinimo rotušėje buvo įkurta stačiatikių cerkvė. 1870 m. cerkvę nutarta statyti aikštės viduryje (architektas U. Golinevičius). 1879 m. ji pastatyta miesto centrinėje aikštėje vietoj ten stovėjusio jubiliejinio paminklo, skirto Romos popiežiaus nuncijaus atvykimui pažymėti. 1934 m. cerkvė buvo nugriauta.
Mieste vystėsi pramonė ir plėtėsi prekyba. Pagrindinės prekės buvo grūdai, linai, sėmenys, kiaulės ir žąsys; vykdavo arklių turgus. Buvo gausybė užvažiuojamųjų kiemų. 1871–1873 m., nutiesus Radviliškio–Daugpilio geležinkelį, pagrindine prekių ir keleivių pervežimo bei pašto ryšių linija tapo geležinkelis. XIX a. pabaigoje Šeduvoje, be malūnų, dar buvo statomi sandėliai. Apie 12 to meto pirklių turėjo antros gildijos pažymėjimus. 1897 m. žydai Šeduvoje sudarė 61% gyventojų ir vyravo beveik visose ūkinės veiklos srityse.
1994 m. gegužės 23 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas.
 Pavadinimo kilmė
Manoma, kad miesto vardas yra asmenvardinės kilmės, prie pavardės Šedas (ar Šedis, Šedys) arba Šadas (ar Šadys, Šadis) pridedant slavišką priesagą -ava, kuri ilgainiui buvo sulietuvinta ir tapo -uva (etimologiškai būdinga visų pirma baltiškos kilmės vietovardžiams). Tarpinės pavadinimo formos buvo Šadava ir Šedava.

Nėra balandininkų Šeduvoje daug vyresnių už mane, gal vienas, ar du ,bet tikiuosi, kad surasiu anksčiau balandžius auginusius balandininkus, ar šiaip žmones , kurie domėjosi balandžiais ir pabandysim atkurti šiokį toki vaizdą. 
Savo atsiminimus galėčiau pradėti nuo kokių 1965 metų, nes jau laksčiau užantyje užsikišęs balandžius. Nebuvo tuo metu pas mane labai kilmingų balandžių, o ir balandininkai matyt suprasdami vaiko suvokimą apie balandžius, parduodavo ar dovanodavo nelabai kilmingus. Tuo laiku man turbūt didelės reikšmės kilmė neturėjo, svarbiausiai kad balandis skraidė, paleistas grįždavo į namus, o jei kokį svetimą balandį perviliodavo, tai buvo neapsakomas malonumas, bet tai buvo vaikystė ir vaiko supratimas. Laikiau įvairiausių rūšių balandžius, bet kiek atsimenu, tai kažkodėl visuomet traukdavo dekoratyvinių balandžių pusėn. Smagu būdavo kai balandžiai gerai skraidydavo, nes tiesiog visuomet reikėdavo kažką gaudyti, pratinti. Būdamas, ar dirbdamas lauke dangų sekdavau tiesiog instinktyviai, net ir bėgant metams šis įprotis liko ir danguje nelieka nepastabėtas skrendantis paukštis, ar kokie susiformavę, ar formuojasi debesis, ar tinka dangus ir oras skrydžiui. Bet tais vaikystės metais po truputį traukė dekoratyviniai balandžiai, kuriems vėliau paskyriau 20-25 metus.

 
  Šaltinio gatvėje gyveno Petkienė ir pagrinde augino „kapucinus“, tai pirkau keletą kartų. Už „kapucinų“ porą prašydavo 15 rublių, tai buvo man ypač dideli pinigai, nes palyginimui pardavėjos alga būdavo 80 rublių, statybininko apie 200 rublių, na gal plius minus kokią dešimtinę, bet vis vien nusipirkdavau. Kėdainių gatvėje gyveno Tendzegolskis, kuris balandžius augino ant namo aukšto ir į lauką neleisdavo. Augino labai gerus balandžius, ir tai ne tik mano, bet daugeli kitų balandininkų nuomonė. Kiek pamenu, tai buvo „turkai“, „vineriai“, „besarabai“ . Buvau aš iš jo nupirkęs ne vieną porą, bet labiausiai atsimenu geltonus „Vinerius“, už kuriuos sumokėjau 20 rublių. Tuo metu matos dar nesupratau, kad su neleistais balandžiais gali būti problemų ir pora dienų palaikęs nutariau juos užpratinti, o jie kaip laukiniai nuo namo ant namo, ar leisdamiesi į medžius, be jokios supratimo kas yra laisvė ir namai, kas akimirką tolo nuo balandinės. Paskui juos sekiojau visą dieną, bet vakare teko palikti tupint ant gana aukšto namo lietvamzdžio, o kitą dieną daugiau neberadau. 
  Šeduva nedidelis miestelis, bet balandininkų buvo labai daug. Pabandysiu suvardyti balandininkus, o gatves įvardysiu pagal to meto pavadinimus, kad jeigu paskaitytų buvęs balandininkas ir šiuo metu gyvenantis ne Šeduvoje, galėtų lengviau prisiminti. Tai pat, jeigu skaitydami pastebėsite ne tiksliai parašyta pavardę, ar taip ką nors, prašau paskambinti, būtinai pataisysiu, arba netgi parašysiu kad ir visą pasakojimą, ar istoriją. 


  
Tarybų g-tvė: Miliauskas Petras/ Radzišauskas Rimas/ Danilevičius Rimas, /Astrauskas / Liepa
Kėdainių g-tvė: Stumbras Rimas ir Vytautas/ Grinius Antanas/ Žeromskis Rimas/ Pūcas Petras/ Varkulis Audrius/ Tamošiūnas Petras/ Lokuševičius Vytautas/ Poškus Jonas/ Pakatilius Vytautas/ Astrauskas Vytautas/ Grybauskas Albertas/ Grybauskas Vidmantas/ Grigaliūnas/ Bliumas/ Tendzegolskis/ Stuknys Feliksas/ Grinius Antanas/ Tamošauskas Petras/
Komunarų g-tvė: Ūsas Kazimieras, Ūsas Arminas ir Ūsas Algimantas/ Telečianas Feleksas/ Andriuška/ Diponas/ Skukauskas Algirdas/ Dauka Jonas/ 
Raguvėlės g-vė: Bundzinskai Česlovas, / Bundzinskai Stasys, / Tonkūnas Vytautas
Šaltinio g-vė: Petkienė/ Jonaitis/ Dumskis/ 
Bažnyčios g-vė: Kūris Juozas
Melnikaitės g-vė: Balčiūnas/ Petraitis Liudas/ Kvedaras/ Pšalgauskas Algimantas/ Pranevičius Bronislovas/
Niauduvos g-vė: Kanapė Dalius/ Petrėnas Dalius/
Šiaulėnų g-tvė: Baniai/ Dauneckai/Gegeckas
Sporto gatvė: 1 balandininkai (nepamenu pavardės) 
Sodo gatvė: Rogalskis Augustas
Gegužės 9-osios g-tvė: Skipitis Rimas/ Daukša Jonas/ Poznanckis Povilas/ Mončiauskas Gediminas/ Daukša Vladas/ Lubiackas
Pergalės aikštė: Vilčinskas Marijonas/ 
Žilionių gatvė: Janauskai/ Plungė Zigmas/ / Targonskis Juozas/
Mičiūrino gatvė - Burba Povilas/ Gervelis Vytautas/ Andriuškevičius 
Kotiškio gatvė- Visockas Valentas/ 
Vėriškių gatvė- Gatelis Bronius
Komjaunimo gatvė-Paltarackas Algis/ Zdanavičius Zenius

Daug balandininkų gyveno ir augino balandžius Šeduvos apylinkėse:
Šeduvos geležinkelio stotis- 3 km nuo centro: Poška / Jurėnas Kostas/ Verbliugevičius/ Janauskas Rimantas
 Baukai- 2km- Steponavičius Povilas
Pavartyčiai- 3km Kostas Dočkus/ Jonas Jurpalis/ Kęstutis Jucys
Margavoniai- 2km- Povilas Ožalas/ Grigaliūnas/ Baravykas Vytautas/
Pakalniškiai- 5km- Valentinas Vaclovas/ Baltrušaitis Povilas
Prastavoniai- 4km- Jučas Jurgis
  Niauduvos – 2km –  Rožėnas Petras/ Maračkinas Algis/ Linkevičius Antanas/Jonaitis Stasys/ Tautkevičius Petras/ Borsteika Mečislovas
  Kaulališkiai-5km- Jurgis Gelumbauskas/ Bložė Albertas

Taigi, įvardinau tikiuosi didžiąją dalį Šeduvos balandininkų , tai yra 90 balandininkų. Matant tokį kiekį balandininkų tokiam nedideliam miesteliui, tai įmanoma suvokti koks buvo didelis entuziazmas, vyrų užsiėmimas pokario metais ir galima suprasti, kad tai buvo stipri, sakyčiau labai stipri, turinti daug išmanančių, puikių balandininkų bendruomenė. Gana įdomi situacija Niauduvos kaime, ten rodos buvo išvis gal dešimt namų, o balandininkų penki, galima sakyti kas antras. Pamenu dar vaikas ten buvau nuėjęs ne vieną kartą, tai visuomet parsinešdavau dovanų balandį, ar porą. Atmintyje likę raudonšoniai ir geltonšoniai „ Mėvai“, „Ginezai“  
  Vyko balandžių viliojimai, gaudymai, žavėjimasis skrydžių puikumu, balandžių mainai ir pardavimai. Atsipirkimai pagauto balandžio būdavo įprastas veiksmas, nes balandžius retas kuris žieduodavo, o pagautas nežieduotas balandis tai kaip ir niekieno, tai norint atsiimti veiksmingiausia priemonė buvo balandį atsipirkti. Tokiuose sandėriuose balandininkai elgdavosi garbingai, nes apgauti galima , kaip sakant , vieną kartą, nes antro gali nebūti, arba ir atsipirkti nebus duota galimybė. Parduodant balandį , visuomet būdavo tariamasi ar bus gražintas, kiek kartų bus gražintas, arba kiek reikės primokėti jeigu grįžtų antro ar trečio kartą į savo buvusius namus. Derybinių variantų būdavo įvairiausių ir nuo susitarimų priklausydavo kokia bus balandžio kaina. Aišku kaip ir viskas gyvenime turėdavo savo trūkumų, gal būt ir nesąžiningų balandininkų poelgių būdavo, bet mano nuomone reikia atsiminti gražius įvykius, atsitikimus, nes ir kalbėdamas su buvusiais, gana rimtais balandininkais, negirdėjau nei vieno neigiamo atsiminimo, ar įvykio. Paklausus gatvėje sutikto buvusio balandininko ką aš iš jo noriu išgirsti ir kokia tema noriu pasikalbėti, tai daug gyvenimo mačiusios akys akimirksniu įgaudavo gan šelmišką atspindi. Kalba pagreitį įgaudavo greitai, o prisiminimus apie balandžius pasakodavo su tokiu įkvėpimu, kad atrodo viskas vyksta šiandien ir 40-50 metų nebuvo.
Keleto balandininkų biografijų trumpai aprašysiu, nes pasirodo nostalgija daro savo ir po daugelio metų kai kurie balandininkai vėl pradeda auginti balandžius. Iš kur po tiek metų pas buvusius balandininkus atsiranda noras vėl auginti balandžius?, iš kur toks noras, pomėgis ir meilė paprastiems balandžiams, kurie reikalauja ne tik juos lesinti, bet ir valyti balandines, gydyti?, o jei balandininkas dar užsiima veisimu, tai rūpesčių ir problemų padaugėja. Reikia ne tik auginti ir veisti, bet reikia turėti atsakomybę ir balandžius brokuoti, leisti toliau veistis ar ne, balandininkas turi nuspręsti, o tai reiškia, jis turi labai gerai išmanyti veisiamų balandžių rūšį. Dar noriu balandžių neauginančiam skaitovui paaiškinti prasmes auginti ir veisti. Labai daug balandininkų paprasčiausiai myli ir augina dekoratyvinius balandžius. Jiems malonu, kad balandžiai pas juos auga, puošia sodybą ir džiugina akį. Balandininkas, kuris užsiima veisimu, mažiausiai dėmesio skiria į grožį , jei jo veisiami balandžiai gražūs, tai ir gražūs, o jei ne, tai veisėjui visiškai nesvarbu koks jo grožis. Svarbu kad balandis atitiktų veislės standartus, o tai yra: spalvą, eksterjerą, akių spalvą, kojų spalvą , kojų ilgį, kaklo ilgį, snapo ilgį, storį ir t.t. Veisėjas arba veisia, tai yra kuria nauja rūšį, arba veisia jau sukurta ir visuomet stengiasi išsaugoti ir veisti tik geriausius tos veislės individus. Todėl visuomet balandininkams labai daug rūpesčių ir problemų, nors visuomet jos atsiperka, nes balandžiai ir šiaip paukščiai, yra protingos, gražios, gamtos ir žmogaus sukurtos būtybės, pas kurias balandininkas praleidžia beveik visą savo laisvalaikį, todėl turint kelias dešimtys balandžių balandininkas žino beveik, arba net visus balandžius individualiai, o tai leidžia stebėti , sekti jų gyvenimą, jų jauniklių gyvenimą, skrydį, ar šiaip grožį.
Grįžtu prie Šeduvos balandininkų. Nuvažiavau pakalbinti vyriausio balandininko Povilo Ožalą .
Balandininkas jau keletą metų nebelaiko balandžių, nes sveikata nebe ta. Povilas gimė 1920m. sausio 27d. Pavartyčiuose, tai 3 km nuo Šeduvos Radviliškio link. Sunku buvo kalbėti, bet po truputį atsimindamas, pagalvodamas pasakojo, net žmona nustebo , iš pradžių sakė, kad gali ir nieko neatsiminti .Dabar gyvena Margavonių kaime, tai 2 km nuo Šeduvos Kauno link. Čia atsikėlė užėjus vokiečiams, nes Pavartyčiuose kur jie gyveno buvo suplanuotas aerodromas, bet pagal Povilą pastatytas taip ir nebuvo. Balandžius augino visą savo gyvenimą. Pavartyčiuose augino kartu su Lukošiumi. Dar minėjo Vilmantą ir kalvį Kuritauską, kuris gyveno Šeduvoje prie kapų ir yra įsigijęs ne vieną balandį iš Kuritausko. Netoli Margavonyse dar laikė Vladas Grigaliūnas( laiko ir dabar), už geležinkelio Pavartyčių link laikė Švargždžiai. Dar minėjo Šeduvoje Vėriškių gatvėje brolius Paljanskus. Sužinojau nedaug, bet didelis ačiū. Į metus kartą, ar net du, tekdavo užvažiuoti pas Povilą ir reikia pripažinti kad augino puikius balandžius ir beveik visuomet susitardavome dėl vieno, ar kito balandžio.  


Pakalbinau dar vieną balandininką, nes kai žmogus praleidęs daugybę metų vėl grįžta prie balandžių auginimo, tai ne tik įdomu, bet ir žavi manę, nes žmogus, kuris paprastai sakant apsivertęs darbais nuo ryto iki vakaro ir dažnai dirbantis išeiginėmis bei šventinėmis dienomis ,dar randa laiko balandžiams. 
 Kostas Dočkus – gana daug metų Šeduvos miesto seniūnas. Paprastas, draugiškas balandininkas.
Nuo Šeduvos pasukus Radviliškio link ir pavažiavus trejetą kilometrų po kaire kelio puse yra sodžius. Šiuo metu čia gyvena Kosto brolis, kuris tai pat neabejingas balandžiams, bet šiuo metu jų nelaiko. 
 O maždaug 1958 metais, kai Kostui tebuvo dešimt metų, jis jau turėjo savus balandžius. Pirmi balandžiai, kai Kostas pasakojo, tai buvo paprasti gatvės balandžiai. Netgi juos susigauti tekdavo vaikui įdėti nemažai triūso. Į kieme stovintį klojimą atlėkdavo paprasti balandžiai palesinėti  grūdų . Doklas- tai vytelių pintas didelis krepšys nešti šienui. Taigi, pastato doklą apversta ant žemės, paremia lazdele, o prie lazdelės pririšta virvutė, kuri veda už kampo, kad balandžiai nematytų. Po doklu aišku pripilta grūdų ir belieka laukti ir patraukti virvelę , kai balandžiai palenda po juo lesti. Iš po doklo ištraukdavo ne visus, nes vos tik truputį pakeldavo, tai balandžiai sprukdavo lauk. Dar ir labai stengdavosi sugauti ne mėlyna, kurių kaip visuomet gamtoje yra daugiausiai, o margesni, gražesni. Paskui jau pagautus balandžius augindavo, pratindavo, bet dauguma aišku kad išskrisdavo, bet noras buvo didelis, todėl vėl už doklo ir į klojimą gaudyti. taip kokius metus. 
Tais laikais balandžius ne visi ir galėjo laikyti, nes reikėdavo grūdais maitinti, tai kai pavydus vaikai , na ir suaugę kartais sakydavo: vanagui mėsa, vėjui plunksnos, na o karvelininkui š....., tai Kosto nelabai tie žodžiai veikė. Nors ir Kosto krykšto tėvelis taip juokavo, bet matydamas vaiko aistra padėjo užsiveisti jau tikrų balandžių. Pirmuosius parsivežė iš Radviliškio. Balandinės vienos neužteko, todėl gan greitai buvo sukalta ir lauke. Taigi, viena buvo daržinėje, na o kita kieme. Laikė pagrinde „stoikes“ ( Nikolajevo aukštaskrydžius), „vistakrilus“ (figūriniai), „ofligerių“, „sovcų“, „tulcai“ . Tu laikų „ofligerių“ sparnų baltos plunksnos (vadindavo liotais) geriausi būdavo 5 ant 5. Labai gražios baltauodegės juodos „stoikės“ skraidė labai gerai, pastoviai tekdavo ieškoti danguje taškelių, netgi figūriniai kildavo į taškus. Balandžiai gainiojami būdavo pastoviai, bet ir senoviškai lentelių dengti stogai kentėdavo, todėl kartas nuo karto ir barti tekdavo gauti. 
Nuo Kosto balandžių auginimu užsikrėtė ir kaimynas Julius Skačkauskas, kuris augino baltus ir juodus sportinius(pašto), tai pat „ofligerius“. Dar toliau augino balandžius Jonas Jurpalis , kurio geltonos „stoikės“ baltomis uodegomis skraidė tiesiog puikiai. Tai kaip pakildavo mūsų „štraibos“, tai būdavo kur akis paganyti.
Balandžius laikė iki mokslų pradžios, toliau darbas, šeima , daugiabutis, vėl mokslas, taip kad su balandžiais teko atsisveikinti, nors jaunėlis brolis grįžęs iš armijos dar augino balandžius Kosto balandinėse.
Kur tik teko gyventi, bet balandžiai pastoviai gyveno mintyse. Kaip prieš dešimt metų. iš daugiabučio persikėlė gyventi į nuosavą namą, tai ūkinis pastatas buvo statomas , taikant senai svajonei, tai yra pritaikytas balandžių laikymui. Pastatas gražus ir įkomponuotos balandinės antrajame aukšte tik suteikia stogo konstrukcijai ir pačiam pastatui gana savitą ir jaukų vaizdą. Pirmi balandžiai buvo perkami Nikolajevo aukštaskrydžiai (stoikės). Buvo nupirkta gana nemažai balandžių , o vargo gainiojant buvo įdėta gana daug, kol iš didelio būrio balandžių buvo atrinkti tik skraidantys balandžiai ir vėl „stoikės“ pakibo virš Šeduvos. Skraidė labai gerai. Pats ne kartą stebėjau, kai taškeliai tai „įeina“, tai „išeina“ iš debesų. Galima išsivaizduoti, kaip toks vaizdas turėjo veikti balandininko sąmonę, jausmus. Balandžiai skraidė gerai ir rodos taip turėjo ir būti, jei ne stiprus laiko trūkumas, kaip Kostas sako; rytą anksti išvažiuoju, o vakare su tamsa grįžtu, netgi kartais ir žmonos pagalbos prireikdavo kad vakare pamaitintų , o apie „pakėlimą“ į dangų nebuvo kada ir galvoti, todėl palengva perėjo prie dekoratyvinių balandžių laikymo. Šiuo metu laiko „poltavų“ , „besarabų“, „lentistų“, „povinių“. 
Apie 1967 metus Šeduvos padangėje balandžių visuomet būdavo daug. Į kurią pusę gražią dieną nepasidairysi, visur kažkieno pulkelis vienas, ar keletą „kabėdavo“ danguje. Gyvenau beveik pačiame miestelio centre, todėl apie namus iš visų pusių supo balandininkai, gal kitam iš savo kiemo ir kitaip atrodė.
Netoli per žaidimo aikštelę gyveno vienas iš stiprių ir to laiko gerų balandininkų- Marijonas Vilčinskas. Gyvenimas balandininko gana įdomus ir spalvingas. Gimė Kaune. 1946 metais būdamas 12 metų jau laikė balandžius. 1955 metais Klaipėdoje susipažino su savo būsima žmona Emilija, paskui jauną porą patraukė romantika ir atsidūrė Karagandoje. Marijonas dirbo Šachtoje, o žmona bokštinio krano kraniste. 1958 metais atvažiavo į Šeduva. Gyveno, dirbo Radviliškyje gaisrininku, išeiginėmis statyboje. Turėjo 2 balandines. Balandžių gana rimtų ir stipriai skraidančiu. Gyveno Šeduvoje iki 1973 metų, vėliau grįžo į Kauną ir šiuo metu gyvena Šančiuose. Kai turgus vykdavo Šančiuose, tai kada jau būdavau turguje visuomet pasikalbėdavome, o ir namuose pas Marijoną būdavau dažnokai..

 Pačiame miesto centre gyveno broliai Vytautas ir Rimvydas Stumbrai. Tai broliai, kurie augino pagrinde Nikolajevo aukštaskrydžius. Balandinė buvo iškelta ant gana aukštų rastų ar stulpų, bet buvo virš visų mūsų vadinamų sandėliukų ir netgi aukščiau negu vieno aukšto namų stogai. Jų balandžiai skraidė puikiai, tikrai buvo į ką žiūrėti. Rimvydo tarp mūsų nebėra. Su Vytautu N.Akmenėje pragyvenom kaimynystėje 16 metų, taip kad kartas nuo karto susitinkame. Kalba apie ką tik neitų, vis viena paliečiame ir balandžių tema. Vytautas kalba tų laikų supratimu, o aš klausydamas nemoku paaiškinti, kad gal ne visur, bet Lietuvoje nebėra tiek daug skraidančių „stoikių“, aišku yra, bet pagal manę yra gan ribotas balandininkų kiekis per Lietuva, lyginant su anuo laikmečiu, nes nebėra tiek balandininkų ir sąlygų balandžių gainiojimams, auginimams. Vytautas balandžius pradėjo laikyti 1958 metais. Labai norėjo pašto balandžių, kaip jis pasakojo tiesiog svajojo. Tarybų gatvės pabaigoje gyveno ir pagrinde pašto balandžius augino Astrauskas (vardo neišsiaiškinome), tai iš jo pirmą pora ir parsinešė. Vytautas sako, kad balandžiai buvo „cipliukai“ ir nebuvo lauke, gal tik voljere, bet pratinant „išėjo“ ir sugebėjo grįžti namo. Senesni namai buvo statomi su verandomis, ar šiaip vadindavom“ prieangis“, o iš jo jau galima papulti į virtuvę, tai Vytautas balandžiams užtvėrė dalį ten esančios lentynos ir ten įkurdino savo pirmuosius balandžius. Rytą atidarau duris, sako Vytautas, ir išleidžiu į lauką. Vakare vėl atidarau duris ir laukių kol įskris į lentynoje padaryta balandinę. Truputi perpratęs balandžių laikymo subtilybes pradėjo rinkti ir auginti „ofligerius“ (Hanoverio aukštaskrydžius) ir iki armijos augino gana puikius „Ofligerius“. Buvo surinkęs visų spalvų labai gražius balandžius. Skraidymai tais laikais buvo tikrai geri, taip kad balandžiai buvo ne tik gražus, bet ir klasiški skrajūnai. Po armijos pradėjo laikyti su broliu vien tik „stoikes“ Kiek pamenu „atpylęs“ tarnybą pasienio daliniuose grįžo ir įsidarbino stalių dirbtuvėse. Kaip sakant rankas turėjo auksines, tai kad po truputi darbe sukalė balandinę skydais ir gana didele. Kaip pačiam miestelio centre daug sandėliukų, o vietos mažai, tai savo sandėliuke įkasė ir pro stogą iškišo gal 5-6 metrų stulpus, o ant jų surinko aikštelę, o ant jos surinko savo dalimis paruošta balandinę. Man buvo gal 12 metų, todėl iš mano kiemo(gal 100 metų) atrodė labai įspūdingai. Skraidė, tikrai skraidė brolių balandžiai, todėl kartais po tiek metų buvę balandininkai nesupranta, kaip gali skrydžiams išveistos rūšys, neskraidyti.

Jonas Poška. Balandžius pradėjo auginti 1948 metais ir augino iki 1968 metų. Augino gana įvairių rūšių balandžius. Pertrauka buvo labai ilga, net 39 metai. 2007 metais, tai yra užpernai, Jonas susikalę 2 balandines ir vėl pradėjo auginti balandžius. Atvirai sakant, tai klasiška ir šaunu.


Pernai, 2008m. po daug metų balandžius vėl pradėjo auginti Audrius Varkulis
Šiuo metu Šeduvos mieste balandžius augina gal 9 balandininkai, dar gyvenvietėse apie Šeduva keletą. Taip kad nedaug. Malonu būtų nors vieną, kitą vaiką pritraukti šiam užsiėmimui, bet nėra sąlygų, tėvai nelinkę vaikui įrengti balandinės, dar ir kompiuteriai daro savo, bet ką darysi, kiekvienam savo laiku, savo kelias, kaip garsioji prancūzų frazė: toks gyvenimas. Ką ir begalvosime, vis dėlto man, ir tikiuosi buvusiems ir esamiems balandininkas, yra kuo didžiuotis, nes savo laiku šis mažas miestelis atidavė duoklę balandžių auginimui ir veisimui.