Languages

  • Lietuvių
  • English
  • Русский

Selekcija- kas tai?

vertė: A. Skukauskas
2009-12-17 20:32

Suformavus balandinę (balandžių pulką) iš pačių gryniausių balandžių- nereiškia, kad balandininkas teisingai maitindamas, prižiūrėdamas, gainiodamas, pasiekė tikslą.

Tai tik puse kelio sekmės link. Visos gerosios sąvybės grynaveislių balandžių pasiekiamas teisingai parenkant ir atrenkant balandžius veisimui ir genetiškai užtvirtinant visų reikiamų sąvybių perdavimo palikuonims.
Kas tai selekcija? Pirmoje eilėje- mokslas, kuris suteikia žmogui galimybę pažinti reiškinius kaip natūralius, taip ir dirbtinus paveldėtus procesus visų rūšių augalų,gyvūlių, paukščių ir kitų organizmų, tame tarpe ir balandžių. Šiam mokslui savo gyvenimus pašventė daugybė mokslininkų iš viso pasaulio. Už pagrindą dėsningo paveldėmumo ir kintamumo, visų pasaulio mokslininkų buvo pripažinti trys paveldimumo dėsniai, kurias atrado Čekų mokslininkas Gregoras Mendelis 1865 metais. Štai beveik pusantro šimtą metų mokslininkams yra galimybė vis išsamiau tyrinėti selekcija, ypač genetika. Šiuo metu, specialių labaratorijų pagalba plačiai tirinėjama dabartinė populiacinė genetika. Tarp daugybės selekcininkų, dalinai tarp selekcininkų -balandininkų, sklando nuomonės, kad Mendelio dėsniai teisingi tik išoriniams požymiams, o visi paveldimi vidiniai požymiai nepaklūsta Mendelio dėsniams. Šio teiginio klaidingumą galima įrodyti ir tuom, kad visi požymiai gyvų organizmų (tame tarpe ir balandžių) parduodami tėvų genais. Pas balandžius visi šie genai (jie nulemia tiek vidaus tiek išorės požymius) užkoduoti vienoje visumoje- kiaušinyje, tai- joks vidinis priešlaikinis matematinis paskaičiavimas negali nustatyti koks bus palikuonis, nes susiliejimui genai eina iš abiejų tėvų, ir netgi genai giminingų protėvių (senelis, prosenelis, senelė ir t.t.) Kokia genų susiliejimo kombinacija ( pagal bet kokį požymį) įvyko, galima nustatyti tik specialioje laboratorijoje.
O mes, eiliniai selekcionieriai, galime nustatyti tai, tik sulaukus palikuonių ir remiantis Mendelio dėsniais. Balandžių selekcijoje šie dėsniai būtini.
TRYS MENDELIO DĖSNIAI
Išmokti visus genetikos selekcinius pagrindus- ne kiekvienam balandžių veisėjui pagal jėgas, tačiau selekcinius pradmenis žinoti privalo, jeigu pradeda užsiėminėti selekciniu darbu. Jeigu balandžių auginimo sąlygos, maitinimas ir gainiojimas turi nemažai reikšmės veisiant balandžius, tai genetiniai pagrindai selekciniame darbe vaidina pagrindinį ir vedanti vaidmenį formuojant ir tobulinant visas veisles. Be šito, balandininko veikla aklai jokios naudos neduoda, o atvirkščiai, gali nepataisomai pakenkti, kas dabartiniu metu ir priveda prie beveik įvairiausių balandžių rūšių išnikimo.
Pirmiausia reikia žinoti, kad parenkant balandžių poras veislei, pilnai visi be išimties požymiai genais persiduoda palikuoniams. Kiekvienas jauniklis įgauna tiek tėvo, tiek motinos genus, kurie pasireiškia su nevienodą priklausomybę. Vieni požymiai išreikšti akivaizdžiai ir nurodo tiksliai į vieną iš tėvų, tai- dominuojantys požymiai, kiti tarytum dingsta, tai- recesyviniai požymiai.
Tačiau veisiant toliau pirmos kartos balandžius (F1) (dominuojančius), recesyviniai požymiai vis dėlto pasirodo antroje kartoje (F2). Tokie pavedėjimo požymiai labai tiksliai apibrežia 3 Mendelio dėsnius.
Pirmas- dominavimo dėsnis, arba vienodumas pirmos kartos (F1) paliukonių
Šios išvados esmė ta, kad šios sudarytos poros pirmos kartos (F1) visi palikuonis giminingai vienodi. Jie akivaizdžiai panašus į vieną iš savo tėvų. Panašumas į kitą iš tėvų dingsta. Aiškiai pasireiškiantis panašumas ir yra dominuojantys požymiai, o tie kurie dingo – recesyviniai.
Kiekvienas įžvalgesnis balandžių veisėjas žino, kad ne kiekvieną kartą ir ne kiekvienu kartu parinkus ir suporavus balandžių porą dominavimas pasireiškia selekcininkui norima linkme, todėl reikia dominavimas pagal savo charaterį būna:
Visiškas- visiškai išreikšti reikalingi selekciniam darbui požymiai, vieno iš tėvų:
 Nevisiškai- palikuonys daugumoje turi panašumų į vieną iš tėvų, bet visdėlto yra silpnai išreikšti požymiai kito iš tėvų:
Tarpinis- pas palikuonis tarpiškai pasireiškia abiejų iš tėvų požymiai (senelio,l senelės ir t.t.),                                   Kodo dominavimas- esant abiejų tėvų požymių.
Perdaug dominuojantys- požymiai išreikšti labiau (aiškiau), nei pas pas kuri nors iš tėvų. Reikšmė šio dėsnio balandžių selekciniame darbe yra labai didelė , nes tuo remiantis galima labai tiksliai suporuoti balandžius, norimiems jaunikliams išperinti. Kaip tai įgyvendinama paktikoje? Tipinis pavyzdys,: Balandinėje atsirado tinkamas veisimui patinėlis, arba patelė. Visi požymiai atitinkantis veislę (rūšį), tame tarpe ir tinkamai geras skrydis, atitinką veislės standartą. Mums reikia užtvirtinti visas šias puikias sąvybęs šio patinėlio, ar patelės palikuonyse. Dėl to, mes ne vieną kartą (kuo daugiau, tuo geriau) parenkame šiam patinėliui (ar pateliai) porą. Tą junginį, su kuriuo jis, ar ji išperį palikuonis visiškai panašius į savę, ar net dar geresniais duomenimis, reikia laikyti teisingu spręndimu , reikalingu tolimesniam selekciniame darbe. Veisiant skraidančias (aukštaskrydžių) veisles, į pirmą vietą palikuonims turi būti statomos skraidymo sąvybės, o tik paskui likusieji požymiai, nustatantys veislę. Nors veisti veislę tik pagal vieną požymį (šiuo atvėju pagal skrydžio) netikslinga, nes visi kiti likusieji požymiai (piktumas, veislingumas, eksterjiero atitikmuo, apsiplunksnavimas) gali būti prarasti tolesniame veisime. To pasekoja balandinėje atsirado reikalinga selekciniam darbui balandžių porą, tai bus veislinė balandžių pora, kurios reikšmė būsimam veisimui, yra labai didelė.
Suprantama, iš vienos poros iš išveisti pulką gerų balandžių praktiškai neimanoma, bet naudojant inbrydingą (giminingas veisimas įtraukiant tėvus, vaikus) per keletą sezonų galima sukaupti veislei labai puikių balandžių. Anksčiau ar vėliau „įlieti naujų kraujų“ būtina, norint išvenkti vertingų balandžių išsiveisimų. Todėl pagrindinis uždavinis kiekvieno veisėjo nuo pat pradžių sudaryti kuo daugiau veislinių porų (mažiausiai dvi) giminingas pagal selekcinius požymius, bet negiminingas pagal kilmę. Jeigu, pas kitus balandininkus šis darbas bus atliktas tai pat, tai balandžių veislė klestės ir tobulės.
Selekcinio darbo taisyklė – kuo daugiau tinkamu balandžių parinkta, tuo efektyviau sprendžiami selekciniai uždaviniai parenkant į poras pagal bruožus. Štai kodėl selencinis darbas pavieniui neefektyvus.
Mūsų pirmtakai būvo vieningi siekdami savo tikslų, nors ir kalba, kad jie nesigylino į selekcijos mokslo subtilybes, bet ištikrųjų jie atlikinėjo kryptingą selekcinį darbą. Esant labai dideliems skrydžių reikalavimams, ligegrečiai kreipė dėmesį į tinkamą porų sudėjimą, derindavo ir užtvirtindavo būdingas veislei sąvybes. Ši veikla apimdavo beveik visus miesto, kaimo, rajono, ar regiono veisėjus. Taigi, buvo išveisti prašmatnių veislių balandžiai.
Ne kartą praktikoje susiklostė aplinkybės, kai tekdavo balandinikams nusivilti, nes veisiant balandžius iš veislinės poros palikuonys būna blogesnių savybių. Tokių atvėjų priežasčių yra daug, tai blogos laikymo ir maitinimo sąlygos , netaisyklingas gainiojimas, klimatinės sąlygos ir t,t. 
Tačiau, pagrindinė priežąstis selekcijoje- neaiški poros kilmė. Ir, jei visi anksčiau paminėti priežąstys yra žinomos, tai atsiradimas tokių jauniklių neišvengiamas.
Grįžkime prie recesyvinių bruožų. Pirmoje kartoje (F1) jie išnyko, bet mes žinom, kad antroje kartoje (F2) jie būtinai išryškės(atsiras). Kaip?
Antras Mendelio dėsnis- SKILIMO DĖSNIS
Visi recesyviniai bruožai, kurie išniko pirmoje palikuionių kartoje (F1), veisiant toliau pasirodys (atsiras) jau antroje kartoje(F2) tiksliai nustatytų santikiu 3:1, tai yra trys vienetai su dominuojančiais bruožais ir vienas recesyvinis. Tokiu būdu jau antroje kartoje (F2) mes iš veislinės poros išperinsime blogesnių savybių jauniklius. Kaip visą tai nusakyti praktiškai?. Selekcijoje visus grynakraujus (grynu veislių) balandžius priimta vadinti Homozigotiniais. Mūsų pavyzdyje homozigotiniu balandžiu skaitysime tą patiną, ar patelę, kurį mes atrinkome iš bendro pulko sudaryti (suporuoti) veislinei porai. Bet jis (homozigotinis) susiporavo su partneriu ir jo genai užslėpta recesyvine forma persidavė palikuoniams. Jeigu pirmoje kartoje jie nepasireiškė, tai antroje kartoje jie pasireikš dėsningai. Vis dėlto, dominavimas turi pirmenybę ir tik kai kurie balandžiai turės aiškiai išreikštus recesyvinius požymius (3:1). Tokius balandžius vadiname HETEROZIGOTINIAIS. Praktikoje per vieną ar du sezonus nustatyti santikį 3:1 praktiškai neimanoma. Galima per sezona iš poros išperinti 5-6 jauniklius, bet beišvengiami atvėjai, kai išperinama tik 1-3 jaunikliai. Jeigu pora neišporuota perės 4-5 sezonus iš eilės ir bus vedama jauniklių apskaita (aprašymas), tai šis dėsningumas pasitvirtins. Pagrindinis selekcininko uždavinys- tiksliai nustatyti heterozigotinius balandžius pagal eksterjiera ir skydžio sąvybes. Per sezoną išperintų heterozigotinių neimanoma atskirti, nes toks balandis galėtų išsiperėti tiek pirmas, tiek trečias, net antras ar ketvirtas. Tai priklauso nuo genų susiliejimo ląstelėje, nulementis vienoki, ar kitoki požymį. Tačiau, žinant požymius pradinės poros, mes jau dabartiniu sezonu galime nustatyti recesyvinį heterozigotinį balandį, o pagal apsiplunksnavimą (plunksnų spalva ir.t.t) dar anksčiau- lizde. Jokiu būdu negalima tokių balandžių įjungti į veislinių balandžių pulką (branduolį), net jei jų recesyviniai požymiai mažai pastebimi. Veisiant pagal giminės linija (tolimesnių giminaičių), galima, jei norite suformuoti pagalbines poras, parenkant jiems tiktai hemozigotinius partnerius. Reikia visuomet atsiminti, kad selekcijoje egziztuoja dar vienas dėsningumas, kuris gali suklaidinti selekcininką. Heterozigotiniai balandžiai turi didesnį atsparumą išgyvenimui, bet to užtenka tik jiems, nes jų palikuonys visada bus blogesni. Geriausias pagalbininkas šitokioje situacijoje, tai tikslus ir geras veislinių balandžių registravimas ir žinojimas. Kas gi vyksta tesiant veisimą toliau? Trečia karta (F3)
Trečias Mendelio dėsnis – NEPRIKLAUSOMŲ POŽYMIŲ PAVELDĖJIMO DĖSNIS
Kad geriau suprasti šį dėsnį panaudosime praktinį pavyzdį, nagrinėta pirmajame Mendelio dėsnyje. Tiktai šį kartą mes analizuosime du paveldėjimo požymius ( tokia pat tvarka analizuojama ir keletą požymių). Tarkim, kad selekcininko uždavinys užtvirtinti palikuonyse du neišvengiamai būtinus požymius pasirinktam balandžiui, tai skrydį ir apsiplunksnavimą (arba plunksnų spalvą). Mūsų balandis HEMOZIGOTAS, tai patvirtina veislei vedami užrašai. Visi jo proseneliai turėjo gerą skrydį ir buvo raudonai apsiplunksnavęs (toliau vadinsiu raudonos spalvos). Vadinasi jis gero sakrydžio balandis raudonos spalvos. Praktiškai nustatyta, kad raudona spalva dominuoja prieš juodą. Atitinkamai mūsų skajūnui mes parinksime juodą patelę su prastesnėmis skrydžio sąvybėmis. Tai bus sąlyginis parinkimas, kad geriau suprastume dėsnį, nes praktikoje atranką reikia daryti kuo labiau panašiomis pagal selekcinius požymius. Ir taip, mūsų pasirinkime naudolami balandžiai panašus pagal skrydį ir spalvą, nes selekcija reikalauja iš selekcininko balandžių vienodų duomenų, atitinkančius pasirinkto skrajūno. Kas gi vyksta šitaip pasirinkus balandžius pirmoje ir tolesnėje veisimo kartoje?
Mes jau žinome, kad be kuris išsiritęs jaunikliukas turi pas save genetinius genus abiejų tėvų, kaip tėvo, taip ir motinos. Šitie genai gali nusakyti ne tik tėvus, bet ir jų prosenelius.Susiporavusių balandžių genai, nustatantys vienoki, ar kitoki požymį, ieško sau panašaus, kad suformuoti sau porą. Toks poros dviejų genų susiliejimas (vienas tėvo, kitas motinos genas) pagal visus be išimties požymius suformuoja SHROMOSOMĄ. Pas balandžius jų yra 40 (keturiasdešimt porų). Kiekviena pora formuoja būsima jauniklį pagal visus bruožus ir požymius, pradedant eksterjieru baigiant fiziniais ir fiziologiniais įgymiais. Gerai jeigu balandžiai vienodų požymių, tai yra grynaveisliai homozigotai. Čia įvyks vienodų požymių pagal harakterius genų susijungimas, pradinė kombinacija garantuota. Štai kodėl nuosaikiai palaipsniui reikia taikyti selekcijoje inbrydingą. Tai vienas iš pačių pagrindinių ir greitų metodų sukaupti homozigotinių balandžių palikuonių. Bet mūsų pavyzdyje partneriai nevienalyčiai. Pas jų palikuonis būtinai formuosis skirtingų genų chromosomų poros. Tokius skirtingų genų chromosomų genus priimta vadinti ALELIAIS.

Grįžkime prie mūsų pavyzdžio. Genetikoje visi tėviški genai, lementis vieną, ar kitą bruožą, žymimi didžiosiomis lotiniškomis raidėmis, o motiniškos- mažosiomis. Tai bus adikvatus(atitinkantis)alelis. Mes turime mintyje du reikalingus požymius skrydį ir spalvą ( apsiplunksnavimą). Geras pradininko skrydžio sąvybes pažymėsime raidė A, jo recesyvinis alelis (blogesnis patelės skrydis) atitinkamai pažymėsime mažaja raide a. Raudona pradininko plunksnų spalva pažymėsime rade B, jo recesyvini alelį (juodą parelės spalvą) pažymėsime mažaja b. Atsižvelgiant į porinius genus chromosomose, mes turime galimybę schemiškai nužymeti genotipą balandžių poros , pagal šiuos požymius. AABB- balandžio patino genotipas (1,0)- taip literatūroje sąlyginai žymimas patinas – jis homozigotinis pagal šiuos požymius ir juos reikia užtvirtinti visų kartų palikuonyse, aabb- patelės genotipas ir žymima (0,1) – ji heterozigotinė ir ją reikia selekciškai pašalinti. Tokia tvarka prieš tai nurodytiems scheminiams genotipams galima pridėti keleta raštmenų, reiškiančiu kitokius požymius. Lytinės patino ląstelės (pradininko) pagal šiuos požymius turi genus A ir B, patelės lytinės ląstelės a ir b. Pirmoje kartoje pagal pirmą Mendelio dėsnį (čia su sąlyga kad ne kartą pradininkas patikrintas pagal palikuonių linija) mes išperinsime jauniklius turinčius geras skrydžio sąvybes ir raudonos spalvos (apsiplunksnavimo), bet pagal genotipą tai jau bus heterozigotiniai balandžiai, nes pas juos jau bus genai motinos su kitais požymiais. Jų genotipas schemiškai jau žymimas AaBb.
Apvaisinant balandžius hromosomomis su poriniais genais, susiformuoja viena visuma- GAMETA. GAMETA- susiliejimas į vieną visumą chromosomų su poriniais genais, nulemenčius visus požymius būsimo jauniklio. Jų susiliejimas įvykstą nepriklausomai ir turi kombinacinį charakterį. Kokios porinės chromosomos pagal mūsų pavyzdį patenka į gametą, jeigu pirmos kartos individo genotipas F, ) turės genus A ir a: B ir b:
1. Į gametą gali papulti porinė chromosoma AA, ir kita BB. B šiuo atveju pilnai tėviški genai. Genotipas būsimo jauniklio pagal anksčiau nurodytus požymius bus AABB- tėvo genotipas- jaunikliukas homozigotas.
2. Į gametą gali papulti chromosoma AA ir kita motinos bb. Tau jau kombinuotas variantas. Jauniklio genotipas bus Aabb- balandis heterozigotas – skrydis puikus (tėvo), bet spalva ne raudona, a juoda (motinos):
3. Į gameta papuolus chromosomai aa ir kitai BB. Kombinuotas variantas. Jaunikio genotipas bus aaBB- balandis heterosigotas- skrydis blogesnis (motinos), bet spalva raudona:
4. Į gametą gali papulti chromosoma aa ir bb. Šiuo atvėju į gametą papuolė vien tik motinos genai( pagal šiuos požymius). Genotipas būsimo jauniklio bus aabb- genotipas motinos- pilnai heterozigotas- blogesnis skrydis ir juoda spalva. Kaip matome, jaunikliai pirmoje kartoje, neatsižvelgiant į dominuojančias pirmuonio sąvybes, gali būti skirtingi pagal selekcinius požymius.
Jų genotipas priklauso nuo chromosomų su poriniais genais kombinacinio susiliejimo gametoje. Nuspėti susiliejimo kombinaciją namų salygomis praktiškai neimanoma. Reikia kiekvieną iš jų patikrinti pagal palikuonis ir tik tada nustatyti jų selekcinę paskirti. Kad viso to išvengti, juk tai nelengvas ir kruopštus darbas, reikalaujantis daug laiko, daugelis pritirusiu balandžių veisėjų dėl pilno garantuotumo priperinti homozigotinių palikuonių gana dažnai naudoja INBRIDINGĄ. Dėl kelių kartų inbridingo variantas gal ir priimtinas, bet pagrindinė neigiama priežąstis- išsiveisimas (išsigimimas). Tokios linijos neilgaamžės ir netrukus jas tenka išbrokuoti, nes jau trečioje ar ketvirtoje kartoje balandžiai nebetinka pilnaverčiui dauginimui. Geriausias ir tikslingas darbas selekcijoje- pastovus įliejimas homozigotinių balandžių. Šiuo atvėju mes turime galimybe iš kartos į kartą išveisti pilnaverčius, fiziškus ir fisiologiškus reproduktorius, o kartu ir gerinasi visa linija ir veislė. Čia ir yra pagrindnis uždavinis mastančio selekcininko. 
Ir taip, jau pirmoje kartoje , mes galime išperinti kaip homozigotinius (su reikiamais veisimui požymiais), taip ir heterozigotinius (su nereikalingais požymiais) palikuonius. Priklausomai nuo kombinacinės redukcinės dalysenos, jų variantinės galimybės lygios ir kiekviena iš jų gali sudaryti iki 50%. Selekciniko uždavinys- gerai ir nekartą patikrinti ir iš visų balandžių atrinkti homozigotinius , kurie bus naudojami tolesniame veisime ir heterozigotinius, kuriuos reikia išbrokuoti.
Kas gi įvyksta toliau, jeigu mes praktikoje naudosime kiekvieną iš keturių gautų genotipo variantų? Kaip taisyklė, kiekvienas iš jų duos mums dar po keturis variantus ir bendroje sumoje mes turėsime 16 galimų genotipo variantų. Labai gaila, bet balandžių selekcijoje nėra tiek daug pasiekta kiek kitose srytyse. Dėl šios priežąsties, daug šiuolaikinės genetikos metodų reikia panaudoti ir balandžių selekcijoje.
Tai ir panaudokime dėl pavyzdžio 16 galimų genotipo kombinacijų pasinaudojant Penneto lentele, kuria užpildyti reikia sekančiai:
P- tėvai
Tėvo genotipas (1,0)- AABB Motinos genotipas (0,1)- aabb
F1- pirmos kartos palikuonys
Jų bendras genotipas- AaBb, 
bet yra galimybė gauti keturių kombinacijų genotipą:
AABB- Aabb- aaBB- aabb  
Pastebėjimas: genai poriniai, bet kad būtų paprasčiau ir nesusimaišyti tarp daug raidžių į lentelę rašysime ne po dvi (Aabb), o po vieną (Ab) lotiniško alfabeto raidėmis. Raidės, reiškenčios vieną požymį, rašomos greta, iš pradžių didžioji- reiškianti tėvo genus, o greta mažoji- motinos genai. Panaudojant keturius genotipo variantus, galimos kombinacijos bus tokios:
P AB(AABB) Ab(AAbb) aB(aaBB) ab(aabb)
AB AABB AAbB aABB aAbB
Ab AABb AAbb aABb Aabb
aB AaBB AabB aaBB aabB
ab AaBb Aabb aaBb aabb  
Pabandysime išanalizuoti gatas balandžių genotipo kombinacijas, o svarbiausia jų santykį:
Puikus skrydis- 4 balandžiai. Kombinacijos Nr.- 1-2-5-6. 
Vidutinis (tarpinis) skrydis- 8 balandžiai. Kombinacijos Nr. -3- 4- 7- 8- 9- 10- 13- 14 (skrydis blogesnis už pradininko, bet geresnis už pradinės patelės)
Blogas skydis- 4 balandžiai. Kombinacijos Nr.-11- 12- 15- 16.
Iš trumpos analizės galima padaryti išvadą, kad pradininko skrydis vis dėlto ima viršų patelės atžvilgiu, tai yra dominuoja. Iš 16 galimu kombinacijų tik 4 balandžiai turės polinkį blogam skrydžiui- 12:4 arba 3:1. Tačiau ir balandžių su puikiu skrydžiu mes gausime tiktai 4 iš 16- atitinkamai 4:12 arba 1:3. Kaip matome, tiktai 25% palikuonių turi galimybę papulti į veislinių balandžių branduolį. Visi tarpinio skrydžio balandžiai gali būti naudojami selekciniame darbe, jeigu atsižvelgti tik į skrydžio sąvybes, bet juos būtina poruoti tik su puikias skrydžio sąvybes turinčius balandžius, nes kitaip recesyviniai požymiai blogo skrydžio gali pereiti į domonavimo pusę. Tą patį mes matome analizuodami apsiplunksnavimą (spalvą). Iš 16 balandžių tiktai 4 bus juodi, o likusieji raudoni. Vis dėlto tik 4 balandžiai iš 12 raudonų bus homozigotiniais (100%) pagal raudoną spalvą, taip kaip 8 balandžiai nors ir turi raudoną spalvą, bet ateityje būtinai duos ir juodos spalvos palikuonius. Šis juodos spalvos perdavimo lygis palikuonims, pilnai priklauso nuo selekcininko gebėjimo sudėti balandžius į poras, spalva gali pilnai išnykti iš balandžių linijos, arba pilnai atsistatyti. Bet kuriuo atveju, netgi prie nepriklausomos kombinacijos, išsisaugo aiškus santykis dominuojančių požymių (pirmas Mendelio dėsnis) 3:1 arba 1:3. Veisiant balandžius praktiškai neįmanoma nustatyti šį santikį. Bet gi, jei pas balandininką pastoviai vedama veislės apskaita ir aprašymai, tai gali įsitykinti tuo, kad dėsningumas vis dėlto išsisaugo. Nevedant kilmės aprašymų, bet kuris selekcininkas papuls į aklavietę. Patikrinimas visų balandžių įeina į selekcijos procesą, būtina metodika kryptingos selekcijos. Čia reikia naudoti tiek praktines, tiek teorines žinias, kartais net ir intuityvinį 
prognozavimą reikiamam tikslui pasiekti, bet vis dėlto pagrindinis požiūris į kilmę kiekvieno balandžio, nes kitaip bus ne selekcija, o žaidymas slėpinėmis. Nežinant „kraujų“ linijų – selekcija neįmanoma su bet kokiais gyvūnais, tuo pačiu ir su balandžiais. Mendelio dėsnių žinojimas ir jų pritaikymas selekciniame darbe suteikia dideles galimybes. 
Matematinis paskaičiavimas paveldimų įgymių, galimas tik specialiuose laboratorijose. Šituo negali naudotis milijonai eilinių, netgi pritirusių selekcininkų savo praktiniame darbe, tuo labiau balandinikai- selekcininkai. Dėl šios priežąsties, kiekvienam iš mūsų reikėtų būti dėkingam genetikos ir selekcijos mokslui, dėl to, kad nuo Mendelio dėsnių prasidėjo tobulėjimas.
BALANDŽIŲ ATRANKA
Teisinga balandžių atranka selekcijoje- pirmas žingsnis selekcininko kruopščiame darbe. Nuo to kokie balandžiai bus atrinkti iš bendro pulko, dėl genetiškos linijos suformavimo, priklauso galutinis daugiamečio darbo rezultatas. Prieš įtraukiant balandį į veislinį būrį, reikia būtinai patikrintį šiuos požymius: skrydį, kilmę ( genealogija), homingą (gimtųjų vietų atpažinimą), tėvų sąvybes ir svarbiausia, perduoti visas gerasias (teigiamas) savybes savo palikuonims. Skraidančių balandžių veislėms visos šios sąvybės yra būtinos selekciniam darbui. Pagrindinė savybė- skrydis. Labai reikia sekti, ar parsiduoda skrydžio sąvybės palikuonims? Paprastai sakant, mums reikia atrinkti tokios balandžius- reproduktorius, kurie pastoviai , bet kokioje kombinacijoje (poroje), „duoda“ jauniklius panašybę į savę. Tokie reproduktoriai genetikoje vadinami PREPOTENTINIAIS.Kaip taisyklė, balandžiai savo fizinę ir fiziologinę brandą pasiekia būdami 4-5 metų , bet dėl vienokių, ar kitokių priežąsčių tokių balandžių išlieka mažai. Aišku, gaila, nes tik tokiame amžiuje galima daug tiksliau nustatyti prepotentinį reproduktoriaus laipsnį. Jauni reproduktorai, pagal savo fizinių ir fiziologinių nepilnavertiškumą gali „duoti“ nevienodus palikuonis. Šiu atvėju, vieno ar kito reproduktoriaus prepotentiškumą , sąlyginai reikia laikyti priimtina, jeigu išraiška per kelis jauniklių lizdus atitinka. Tokius reproduktorius galima įtraukti į veislės branduolį gana jauname amžiuje (2-3metų).
Atrakos procesui gaug laiko skyrė dydis mokslininkas Darvinas. Jis tobulai suformavo atrankos proceso naturalią ir dirbtinę jėgą. Todėl ir šiuolaikinėje selekcijoje atranką daloma į naturalia ir dirbtinę.
NATURALI ATRANKA- vyksta naturaliai gamtoje, nepriklausomai nuo žmogaus veiksmų. Pvz: Nors žmogus įsigytiems balandžiams iš kitokių klimatinių regionų sudaro geras gyvenimo ir maitinimo sąlygas, bet naujas klimatas pastoviai įtakoja balandžius. Ne kiekviena veislė turi vienodas adaptavimosi salygas, kad naujuose klimatinėse sąlygose parodytų savo galimybes ir netgi, viena pora greitai aklimatizuojasi, o kita niekaip negali. Šiuo atveju, tai pačios gamtos akivaizdus papoveikis gyvam organizmui. Selekcininkas tai turi žinoti, kad kol balandžiai pilnai neadaptuosis prie naujų klimatinių sąlygų, tol negalima reikalauti, kad balandis pagal visas fizines galimybes atsiskleistų, nors ir taip nesigautų. Tai galima pasiekti tik 4-5 kartoje, netgi ir vėliau. 
DIRBTINĖ ATRANKĄ - vykdo žmogus. Ji buna neapgalvota ir metodinė.
NEAPGALVOTA ATRANKA- tai primitivi atrankos forma, kuri išskyrus kokia nors formą, kitos jokios ir nenumato. Pvz: paranka vienos spalvos balandžius ir daugiau nieko, viskas like dingsta ( skrydis, veržlumas ir kita). Labai papuliari atrankos forma, rezultatai matomi.
METODINĖS ATRANKOS tikslas, tai nustatyti ir tobulinti visus selekcinius požymius grupėje, populiacijoje, veislėje. Visos balandžių veislės buvo sukurtos metodinės atrankos būdu. Selekciniame darbe visuomet reikia kreipti dėmesį į abipusį ryšį tarp natūralios ir metodinės atrankos. Jų tarpusavį ryšį, kuris priklauso šių faktorių: įtakos laipsnis išorinės aplinkos, paveldėjimo laipsnis padal išorinius požymius (pagal fenotipą), paveldėmumo laipsnis pagal vidinius požymius (pagal genotipą), kiekis selekcinių požymių. Genetiniu atžvilgiu visas esamas balandžių veisles reikia priskirti grynaveislių ir veislinių grupėms. Grynaveisliai balandžiai aukštomis homozigotinėmis sąvybėmis, o veislinėse grupėsi (papuliacijose) pagrinde heterozigotiniai balandžiai. Tai kaip balandžiai skirtalyčiai gyviai, tai gauti 100% homozigotinius balandžius praktiškai neimanoma. Nėra visiškai vienodu balandžių, netgi taikant labai artimą inbridingą. Atrenkant metodiškai, kiekvienas selekcininkas stengiasi pirmoje eilėje atrinkti balandžius pagal eksterjierą, spalvą, tai yra, pagal fenotipą, o kartu- geriausius pagal genotipą- pilna analizė pagal genealogiją. Tačiau fenotipas atrinktų balandžių priklauso ne tik nuo jų genotipo. Jis pastoviai randasi tiesioginėje priklausomybei nuo išorinės aplinkos sąlygų, laikymo ir maitynimo sąlygų. Tai kaip kiekvienas balandis skirtingai reaguoja į tuos faktorius, taip ir genetiniai įgymiai bus skirtingi ir individualus. Selekcinė metodinė balandžių atranka veisliai vyksta labai lėtai, bet pastoviai daugėja skaičiumi ir gerėja kokybė. Visada reikia atsiminti: be genealogijos užrašų (žinojimo „kraujų“), kiekvieno selekcinio balandžio indivudualiai, negali būti kalbos apie selekcija!. Balandžių atranka tik pagal fenotipą, nes įtraukus nors vieną balandį spėtinai, gali iš „šaknų“ pakeisti ilgametį darbą į blogąją pusę. Selekcinis darbas su balandžiais, kaip ir kiekviena kryptingai su tikslu žvogaus atliekama veikla, reikalauja tikslios registracijos.
BALANDŽIŲ ATRANKA
Suformavimas veislinių porų, tai ir yra balandžių atranka. Tai sunkus ir sudėtingas metodinis procesas selekcininko darbe. Iš praktikos mes žinome, kad iš atrinktų porų ir suporuotų porų, mes visuomet išperinsime reikalingus jauniklius, bet svarbiausias uždavinys ir yra išperinti su reikalingomis fiziniais ir fiziologiniais įgymiais. Pagal harakterį atranka būna vienoda (vienalytė, vienarūšis)- (homogeninė) ir įvairalytis- (heterogeninė), skirtinga.
Vienodos (homogeninės) atrankos taisyklės:
1.- vienodas su vienodu, duoda vienodą:
2.- gerias su geriausiu duoda gerėjanti:
Įvairialytis (heterogeninės), skirtingų balandžių atrankos taisyklės:
1.- nevienodas su nevienodu susivienodina:
2.- blogesnis su geresniu gerėja:
HOMOGENINĖ ATRANKA (vienodu) numato suparavomą vienodu pabaldžių. Vienodumo panašumas nustatomas vienodu panašumu kiekiu , reikalingų selekcijai. Kitaip visus balandžius galima priskirti vienam tipui, bet šis vienodumas sąlyginis, taip kai nėra vienodu balandžių ir kiekvienas iš jų bus individualus individas. Laikantis būtinų sąlygų ir atrenkant balandžius panašumo principu, galima labai greitai užtvirtinti reikalingus požymius balandžių linijose ir net visoje veislėje. Atrankos panašumas yra tas, kad išbrokuotų balandžių procentas yra nedidelis, kas reikalinga dėl linijos suformavimo. 
 Pats greičiausias metodas padidinti homozigotiniu balandžių skaičių – INBRIDINGAS. Skirtinguose inbridingo laipsniai, turi skirtingos biologinės reikšmės. Jų bendrybėje- labai greitai didėja homozigotiniai požymiai, bet reikia nepamiršti nepageidajamu inbridingo pasekmių- įgimtos inbridingo depresijos, kuri remiasi balandžių gyvybingumo mažėjimu: kurie galu gale tampa nebetinka veisimui ir išsigumstą. Toks parinkimas tinkamas, netgi reikalingas selekcijoje, bet tiktai griežtai ir tiksliai nustatytose normose. Juo labiau, tokį metodą reikia vęsti tariantis su bendraminčiais, vienu metu ir skirtingose balandinėse, norint reikalui esant įlieti „šviežaus kraujo“.
SKIRTINGŲ (įvairiarūšis, nevienalytis) ATRANKA- taikoma norint išvęisti reikalingus selekcijai požymius balandžiui, arba net visai grupei balandžių. Renkant ir poruojant iš skirtingų balandžių, reikalingus požymius galima išgauti gana greitai, jau pirmoje kartoje, bet tie požymiai nepatvarus paveldimume. Šitaip kryžminant labai daug „ pereina“ į heterozigotinia puse, jie paslėpti, bet gali pasireikšti bet kuriuo metu ir netgi imti progresuoti. Labai didelis procentas išbrokavimų. Grynaveislių balandžių veisiant linijinių būdu, tokia atranka nepraktiška, bet jos naudojimas būtinas norint išveisti naują rūšį, papuliacija, nauja balandžių veislę.
BALANDŽIŲ VEISIMO METODAI
Yra du balandžių veisimo metodai: GRYNAVEISLIŲ (linijinis) ir KRYŽMINIMAS.
GRYNAVEISLIŲ VEISIMAS- atranka ir parinkimas balandžių turinčių bendrą fenotipą (eksterjierą) ir genotipas (fiziniai ir fiziologiniai įgymiai), tai pagrindinis metodas selekcijoje. Visi kiti kryžminimo metodai priimtini tik esant grynaveisliams balandžiams, kitaip tai bus neapgalvotas užsiėmimas, kuriame išskyrus esančios veislės genotipo praradimą, daugiau nieko neduodą. 
Pagrindinis grynaveislių balandžių veisimo metodas- linijinis veisimas. Tai progresyvinis metodas siekti tobulybės veislinės kokybės, bet kokiose balandžių veislėse. Kuo gi baigiasi procesas formuojant linija?
Iš praktikos aišku, kad nėra lengva parinkti partnerį į porą norint gauti reikiamia kokybę selekcijoje. Labai dažnai atrenkant pačius geriausius balandžius mes gauname nevienodus (nevienalyčius) palikuonis, dažnai ir blogesnės kokybės. Aišku, pagrindinį vaidmenį čia vaidiną partnerių dera (atitikimas) poroje. Tą visuomet reikia turėti omenyje. Nors partneriai pagal fenotipą vienodi ir atitinka visus veislės reikalavimus, bet genotipas pas juos skirtingas, todėl ir paveldomumas pas juos pasireiškia skirtingų kombinacijų. Čia galima vėl įsitikinti tuom, kad balandžių veisimas aklai, nežinant jų kilmės – netikslingas veisimo metodas. Mums reikia „sudėti“ į poras balandžius kurie stabiliai „duotų“ palikuonis
su gerai išreikštais ir selekcijai reikalingais požymiais. Šiuo tikslu, iš viso pulko geriausių pagal visus požymius išrenkame balandį 1,0. Visi reikalingi reikalavimai (paveldimumas, eksterjieras, skrydis, veržlumas, pyktis, tėvų kokybė, veislumas) turi pilnai atitikti visus reikalavimus išrinktos veislės. Tai pas mus ir bus - linijos pradininkas mūsų balandinėje. 
Jeigu balandinėje yra keletą puikių patinėlių, tai galima ligiagrečiai formuoti 2-3 linijas. Kodėl atrenkamas patinėlis (1,0), o ne patelė (0,1)? Todėl kad, jeigu už pagrindą paimsime patelę, tai tai bus ne linija, o šeimyna. Tai du skirtingi supratimai apie selekcija. Vis parenkant geriausias pateles atrinktam patinui, mes analizuojame, kokiame sudėtame variante mes gavome pačius geriausius jauniklius, o svarbiausia, kad pas jauniklius būtų aiškiai išreikšti pagrindiniai patinėlio bruožai. Pats tinkamiausias patinui parinktas variantas, tai yra, pririnkta geriausia patelė, duoda galimybę suformuoti VEISLYNĘ PORĄ, kurios užduotis- išperėti kuo daugiau puikiu patelė ir patinėlių, ir tai bus veisliniai linijos balandžiai. Reikia optimaliai išnaudoti tokios poros galimybes, bet griežtai laikantis maitinimo, auginimo ir gainiojimo sąlygų. Tai vertingas selekcinis branduolis ir reikia jį branginti. Visi geriausi balandžiai- patinėliai (1,0) nuo šitos poros po įdealaus patikrinimo skrydžio, pagal paveldėjimą, įtraukiami į veislinės linijos branduolį, o patelės (0,1) su patinais iš kitų linijų formuoja (sudaro) pagalbines poras, kurių uždavinys- išveisti geras pateles (0,1), kurius bus taikomos į poras patinėliams (1,0) išperintiems iš patinėlio-pradininko. Pilna analizė parodo, kad jau 4-5 kartoje būtinai pasireiškia inbrydingas, tai raiškia, kad ūkyje visi balandžiai vienalyčiai, visi individai vienodi pagal visus požymius- homozigotiniai. Jeigu 4-5 kartoje dar galima veisti balandžius artimu inbrydingu, tai norint išvenkti išsigimimų tolesnėse kartose būtina „įlieti šviežaus kraujo“. Tai reiškia, kad pavieniui dirbti selekcinį darbą negalima. Dėl šios priežąsties, susitarus, dirba grupė bengraminčių, rečiau klubai, ar sekcijos, kurios dirba pagal vieną metodiką ir su tos pačios veislės balandžiais, tik iš skirtingų vietovių (negiminingi). Tarp bendraminčių vyksta pasikeitimai veislinėmis patelėmis (0,1), kas duoda galimybę komplektuoti ūkyje naujas veislines poras, o tuo pačiu ir pagalbines. Praeina linijos formavimo procesas, o tokioje bendrijoje atsiranda naujos, geresnės linijos, gerinasi veislė.
Kokia gi esmė metodikos komplektuojant veislines ir pagalbines poras?
Veislinių porų uždavinys – sukaupti homozigotinių linijinių patinėlių (1,0) pagal pradininką (sūnus, anūkai, proanūkiai ir tt) ir pateles (0,1) dėl suformavimo pagalbinių porų, kurių uždavinys – išvęisti kuo geresnių patelių (0,1) veisliniams patinėliams.  
Kaip matome, selekcininko darbas- veisti veislinius balandžius. Naturalioje aplinkoje atranka, ar parinkimas nepriklauso nuo žmogaus. Gamta pati idialiai reguliuoja tuos procesus. Kas liečia natūralia atranką, tai čia išlieka tik stipriausieji, sugebantis išgyventi pačiomis sunkiomis sąlygomis, o silpnieji žūsta. Natūralios atrankos procesas nurodo mums tai, kad labai retai susiporuoja balandžiai giminingi pagal kilmę. Čia kaip taisyklė pirmenybė atitenka 2-3 individams. Vis dėlto giminė, o tai reiškia, kad gamta pati reguliuoja linijinį procesą.
Skaičiumi ir skirtumais naminių balandžių veislių labai daug. Kad išsaugoti kiekvieną rūšį švaria, žmogaus įsikišimas būtinas. Iš praktikos stebint balandžių elgesį, galima isitikinti tuo, kad leidžiant susiporuoti grynų veislių balandžiams patiems, labai retai pasirenka sau porą kitokios veislės. Jeigu yra galimybė, jie būtinai susipuruoja su savos veislės balandžiu. Tai pas juos genetinis bruožas, kurį reikia būtinai užtvirtinti kiekvienoje kartoje.
LAISVAS SUSIPORAVIMAS- būtinas metodas selekcijoje. Jau ne kartą pastebėtas dauguma balandininkų, kad iš tokių balandžių porų išperinami palikuonys yra labai aukštos kokybės ir dideliais gyvybingumo įgymiais. Dauguma balandininkų laisvą poravimąsi supranta, kaip vienodą skaičių balandžių (1,0) ir patelės (0,1) , kuriems leista susiporuoti nesikišant balandininkui. Ką gali duoti toks susiporavimas? Aišku nieko naudingo, išskyrus sukaupimą heterezigotinių selekcinėje grupėje balandžių. O tai parodo netvirtą , pastoviai keičiantis pagal visus požymius genotipą. Pats veiksmas laisvo poravimosi balandystėje dar moksliškai neištyrinėtas, bet jo pranašumas akivaizdus. Tokie balandžiai turi geras sportines, skrydžio, aukštas pykčio ir veržlumo savybes, pasižymi veislingumo ir aukštomis tėviškomis savybėmis. Tai ir yra tie požymiai, kurie reikalingi selekcininkui, dėl selekcijos

šaltinis:  http://rus.narod.ru